Ką verta žinoti keliaujant į Vokietiją mikroautobusu?

Vokietija jau dešimtmečiais išlieka viena populiariausių kryptimi ne tik verslo kelionėms, bet ir turizmui bei asmeniniams reikalams. Daugelis keleivių, norėdami keliauti komfortiškai ir grupiškai, pasirenka mikroautobusus. Tai puikus sprendimas – erdvu, patogu, o dažnai ir ekonomiškiau nei keliauti atskirais automobiliais. Tačiau, turint daugiau nei dvidešimt metų patirties tarptautinių pervežimų srityje, galiu drąsiai pasakyti: kelionė į Vokietiją mikroautobusu turi savo niuansų, apie kuriuos verta pagalvoti dar prieš užvedus variklį.

Vokiškas kelių eismo reguliavimas garsėja savo tikslumu, o vietiniai pareigūnai nėra linkę į kompromisus. Kas Lietuvoje atrodo įprasta ar „taip ir praeina“, Vokietijoje gali baigtis nemažu bauda ir nešvariomis emocijomis. Šiame straipsnyje mes gilinsimės ne tik į saugumo reikalavimus, bet ir į praktinius aspektus, kurie leis jums mėgautis kelione be streso. Nesvarbu, ar vairuojate patys, ar pasikėlėte profesionalų su vairuotoju, žinios apie vietinius įstatymus yra jūsų ramybės garantas.

Įvadas

Keliaujant į Vokietiją mikroautobusu, susiduriama su unikalia situacija: techniniu požiūriu tai dažnai vis dar yra „keleivinis automobilis“, o ne autobusas, tačiau teisiškai ir administruojant jis gali būti priskiriamas kitai kategorijai. Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos dažnai pamirštama, yra mikroautobuso masės ir vietų skaičiaus įtaka greičio limitams bei reikalavimams vairuotojui. Per savo ilgą karjerą mačiau nemažai situacijų, kai neapykantos sumaišymas dėl techninių duomenų sugadindavo ilgas planuotas atostogas.

Vokietija yra šalis, kurioje infrastruktūra yra viena geriausių pasaulyje, tačiau ir reikalavimai transporto priemonėms bei jų vairuotojams yra atitinkamai aukšti. Mes nekalbame tik apie tai, kad reikia turėti teisingus dokumentus. Čia kalba eina apie techninę įrangą, specifinius įrenginius, kurie privalomi būti mikroautobuse, bei apie tai, kaip elgtis esant nenumatytoms situacijoms, pavyzdžiui, techninei trūkčiai ar eismo įvykiui.

Be to, pastaraisiais metais itin griežtėja aplinkosaugos reikalavimai. Didžiuosiuose Vokietijos miestuose, tokiuose kaip Berlynas, Miunchenas ar Hamburgas, įvažiavimas be specialios žalios spalvos ekologinės kortelės (Umweltplakette) yra griežtai draudžiamas. Tai ne tik klausimas dėl baudų, bet ir principinis dalykas – Vokietija deda daug pastangų siekdama mažinti taršą, ir turistai šioje srityje nėra išimtis.

Straipsnyje toliau mes išsamiai aptarsime dažniausiai kylančius klausimus. Nuo dokumentų tvarkos iki greičio apribojimų automagistralėse, nuo alkoholio vartojimo vairuojant iki parkavimo niuansų miestuose. Tikimės, kad ši informacija padės jums pasiruošti keliauti ne tik saugiai, bet ir su pilna žinių bagaže, kas leis išvengti nemalonumų kelionės metu.

DUK

1. Kokius dokumentus būtina turėti su savimi, keliaujant į Vokietiją mikroautobusu?

Tai vienas pagrindinių klausimų, ir atsakymas čia nėra vienareikšmis „techninis pasas ir vairuotojo pažymėjimas“. Žinoma, šie du dokumentai yra privalomi ir jie turi būti galiojantys. Tačiau, keliaujant mikroautobusu, reikėtų atsižvelgti ir į keleivių sąrašą, jei kelionė organizuojama kaip turistinė ar komercinė. Jei mikroautobusas priklauso nuomos ar pervežimo įmonei, būtina turėti įgaliojimus (jei vairuoja ne savininkas), draudimo polisą („Žalias kortelė“ galioja ES, tačiau verta turėti ir elektroninę versiją arba papildomą draudimo liudijimą, jei reikalingas).

Taip pat labai svarbu yra techninės apžiūros galiojimas. Vokietijos pareigūnai labai atidžiai tikrina, ar transporto priemonė nėra techniškai netinkama. Jei techninis pasas pasibaigęs arba yra pastabų, kurios nebuvo pašalintos, mikroautobusas gali būti uždraustas toliau judėti iki gedimo pašalinimo, kas reiškia ne tik baudą, bet ir kelionės nutraukimą. Patariu visada pasidaryti kopijas visų dokumentų – jei originalai dings ar bus paimami pareigūnų tyrimui, kopijos padės išvengti didelių nesklandumų.

2. Ar reikalinga speciali vairuotojo kategorija mikroautobuso vairavimui Vokietijoje?

Čia dažnai pasitaiko klaidų. Viskas priklauso nuo mikroautobuso techninių duomenų. Jei mikroautobuso maksimali leidžiama masė neviršija 3,5 tonos, o sėdimų vietų (įskaitant vairuotoją) yra ne daugiau kaip 9, tuomet pakanka standartinės „B“ kategorijos. Tačiau jei sėdimų vietų yra daugiau (pvz., 9 keleiviai + vairuotojas = 10 vietų) arba masė viršija 3,5 t, reikalinga „D1“ (jei iki 16 keleivių ir iki 5 t masės) arba „D“ kategorija.

Svarbus niuansas Lietuvos vairuotojams: jei turite „B“ kategoriją, ji leidžia vairuoti transporto priemones, kuriose yra ne daugiau kaip 8 sėdimos vietos (neįskaitant vairuotojo). Taigi, 9-vietės mikroautobusas (vairuotojas + 8 keleivių) gali būti vairuojamas su „B“ kategorija, jei masė neviršija 3,5 t. Jei tai 9 keleivių vietos (iš viso 10 žmonių) – „B“ kategorijos jau nepakanka. Vokietijoje ši taisyklė taikoma griežtai, todėl prieš kelionę būtinai patikrinkite techninį pasą ir vairuotojo pažymėjimo galiojimo apribojimus (pvz., kodas 95 gali būti reikalingas tam tikromis situacijomis, nors dažniausiai kalbama apie profesionalų pervežimus).

3. Kokios greičio apribojimai galioja mikroautobusams Vokietijos keliuose?

Tai vienas sudėtingiausių klausimų, nes Vokietijoje greičio limitai mikroautobusams skiriasi nuo įprastinių automobilių. Jei jūsų mikroautobuso maksimali leidžiama masė viršija 3,5 tonas, tada jums galioja griežtesni apribojimai. Miestuose galima važiuoti ne greičiau kaip 50 km/h (kaip ir visiems), užmiestyje – ne daugiau kaip 80 km/h (automobiliams leidžiama 100 km/h). O automagistralėse (Autobahn) sunkesniems mikroautobusams virš 3,5 t greitis dažniausiai ribojamas 80 km/h (nors kai kuriose ruožuose gali būti leidžiama 60 km/h arba, turius specialų ženklą, 100 km/h).

Jei mikroautobuso masė yra iki 3,5 t, tuomet jis laikomas įprastu automobiliu, ir jam galioja tie patys greičiai: 60 km/h (kai nėra kitaip nurodyta) užmiestyje ir rekomenduojamas 130 km/h automagistralėse (nors neribotuose ruožuose galima važiuoti ir greičiau, tačiau atsižvelgiant į mikroautobuso aerodinamiką ir stabilumą, rekomenduoju laikytis protingo greičio, maždaug 110–120 km/h). Būtinai sekite kelio ženklus, nes ribojimai gali keistis priklausomai nuo oro sąlygų („bei Nässe“ – drėgna dangus).

4. Ar reikia mokėti už kelių mokestį arba įsigyti vinjetes Vokietijoje?

Geros naujienos: asmeniniams arba lengviesiems krovininiams automobiliams bei iki 3,5 tonos masės mikroautobusams Vokietijoje vinietės nėra būtinos. Vokietijoje nėra bendrosios vinietės sistemos kaip, pavyzdžiui, Šveicarijoje ar Austrijoje. Tačiau jei jūsų mikroautobuso masė viršija 7,5 tonos (kas retai pasitaiko paprastuose mikroautobusuose, bet įmanoma dideliuose „Sprinter“ tipo kėbuluose), tada gali būti taikomas kelių mokestis (Lkw-Maut).

Vis dėlto, jei jūsų maršrutas eina per Austriją arba Šveicariją (kas dažnai būna keliaujant į pietinę Vokietiją), vinietės būtinos būtent šiose šalyse. Vengijos ir Slovėnijos ruožuose taip pat reikalingos elektroninės vinietės (vignettes). Patariu suplanuoti maršrutą iš anksto ir įsigyti reikiamas vinietes internetu, kad išvengtumėte stresų pasienio punktuose arba baudų už jų trūkumą.

5. Kas yra „Umweltplakette“ (ekologinė ženklo kortelė) ir kodėl ji tokia svarbi?

Tai, galima sakyti, bilietai į Vokietijos miestus. Didžiuosiuose miestuose įsteigtos ekologinės zonos (Umweltzone), į kurias įvažiuoti gali tik tie automobiliai, kurie turi atitinkamą spalvos ženkliuką ant priekinio stiklo. Mikroautobusai nėra išimtis. Ženkliukai būna keturių spalvų: žalias, geltonas, raudonas ir mėlynas. Daugumoje atvejų reikalingas žalias ženkliukas.

Be šios kortelės įvažiavus į zoną (pavyzdžiui, centro Berlyne ar Miunchene), gresia 100 eurų bauda. Kortelę galima įsigyti Lietuvoje (daugumoje autoservisų ar draudimo brokerių) arba jau Vokietijoje (techninės apžiūros stotyse DEKRA, TÜV). Jos kaina nedidelė, bet bauda nemalonų. Svarbu: kortelė priskiriama ne automobiliui, o pagal jo emisijų standartą (Euro 4, Euro 5, Euro 6). Naujesniems mikroautobusams (nuo 2011 m.) paprastai išduodamos žalios kortelės automatiškai. Senesniems gali tekti įrodinėti, kad variklis atitinka reikalavimus, arba gauti tik raudonąją (kuri daug kur jau nebegalioja).

6. Kokia privaloma įranga turi būti mikroautobuse?

Vokietijos saugumo standartai yra vieni aukščiausių, todėl pareigūnai dažnai tikrina, ar transporto priemonė turi privalomąją įrangą. Pirmiausia – tai aptvaras (trikampis) šviesos signalizavimui. Jis turi būti homologuotas (t. y. atitinkantis ES standartus) ir patalpintas taip, kad būtų lengvai pasiekiamas.

Antra – pirmosios pagalbos aptarvas (Verbandskasten). Jis turi būti sandariai uždarytas, su galiojimo data (dažnai ant jo užrašoma). Jei galiojimas pasibaigęs – tai bauda.

Trečia – šviesos liemenės (Warnweste). Tai labai svarbu. Lietuvoje dažnai turime vieną ar dvi vairuotojui, tačiau Vokietijoje taisyklės griežtesnės: kiekvienam keleiviui mikroautobuse reikėtų turėti šviesos liemenę, jei ji reikalinga išlipant iš transporto priemonės esant avarinei situacijai kelyje (pavyzdžiui, techninės trūkčios metu). Nors praktiškai tikrinamos dažniausiai vairuotojo liemenės, tačiau, turint omenyje, kad mikroautobusuose keliauja grupės, geriausia užtikrinti, kad liemenės būtų kiekvienam. Be to, privaloma turėti gaivinimo priemonių (alkoholio testo) rinkinį, nors šis reikalavimas nebėra toks griežtas kaip anksčiau, jo nebuvimas taip pat gali būti įvertintas.

7. Kaip Vokietijoje traktuojamas alkoholis vairuotojo kraujyje?

Vokietija nėra tokia griežta kaip, tarkime, Čekija ar kai kurios Skandinavijos šalys, tačiau standartai yra aukšti. Leidžiamas maksimalus alkoholio kiekis kraujyje yra 0,5 promilės. Tai reiškia, kad su stikleletį vyno ar alaus prieš vairą geriau nerizikuoti. Tačiau yra vienas svarbus „bet“.

Jei vairuotojas yra profesionalus (t. y., atlieka komercinius pervežimus, turi tam tikras licencijas, arba jei mikroautobusas naudojamas verslo reikmėms ir vairuotojas gauna atlyginimą), jam galioja „nulis“ promilių taisyklė. Jei keliaujate privačiai su šeima ar draugais, 0,5 promilės riba galioja, tačiau mano 20 metų patirtis sako: geriau visiškai nevartoti alkoholio, jei planuojate vairuoti tą pačią dieną. Vokiškas policijos tikrinimas gali būti labai detalius, o nuokrypis nuo normos – brangus. Be to, jei vairuotojas elgiasi netvarkingai, gali būti atliekami ir medicininiai tyrimai, kuriais atskleidžiami net ir maži kiekiai.

8. Ar yra ypatingų taisyklių, susijusių su žiemos padangomis?

Taip, ir šios taisyklės Vokietijoje yra griežtai reglamentuotos. Nuo 2010 metų galioja „Winterreifenpflicht“ – įpareigojimas turėti žiemos padangas. Šis įpareigojimas įsigalioja tada, kai kelyje yra sniego, šlapdgnos, ledrožių arba ledo. Taigi, ne pagal kalendorių (spalis–balandis), o pagal faktines oro sąlygas.

Žiemos padangomis laikomos padangos, kurios turi specialų žymėjimą „M+S“ (Mud and Snow) arba „3PMSF“ (sniego pusmėnulio simbolį su kalnais). Rekomenduojamas protektoriaus gylis – mažiausiai 4 mm (nors įstatymas nustato 1,6 mm, tačiau dėl saugumo ir siekiant išvengti baudų už nepakankamą padangą, 4 mm yra saugesnis standartas). Jei kelyje sąlygos žiemiškos, o jūs važiuojate su vasaros padangomis, bauda gali siekti 60 eurų, o jei dėl to sukeliate eismo įvykį – bauda gerokai didesnė, ir draudimo kompanija gali atsisakyti mokėti žalą. Taip pat verta paminėti, kad Vokietijoje labai populiarūs „visų sezonų“ padangos, kurios turi atitinkamą žymėjimą ir yra tinkamos tiek vasarai, tiek žiemai.

9. Kaip elgtis su parkavimu Vokietijos miestuose?

Parkavimas Vokietijos miestuose gali būti tikras iššūkis, ypač didmiesčiuose. Miestų centruose parkavimas dažniausiai mokamas. Mokamose zonose (kurios pažymėtos mėlyna žeme su baltu raštu arba specialiais ženklais „Parkscheibe“ ar laiko ribojimais) reikia nusipirkti parkavimo bilietą automatinėje arba naudoti mobiliąsias programas (apie jas dažnai informuoja ženklai). Bilietą reikia padėti po priekiniu stiklu, matomai pareigūnams.

Yra ir nemokamų zonų, tačiau jose dažnai būna laiko apribojimas, pvz., „2 stundos nemokamai“ su specialiu laikrodžio disku (Parkscheibe). Diską reikia nustatyti į atvykimo laiką. Jei paliksite automobilį ilgiau – bauda. Labai svarbu nepamiršti, kad Vokietijoje griežtai draudžiama stovėti ant „takų dviračiams“ (Fahrradweg), net jei jie yra kelio dalis.