Jūsų Patogus Transportavimas į Vokietiją su Augintiniais: Visas Vadovas ir Eksperto Patarimai

Įvadas

Perkelti gyvenimą į kitą šalį visada yra sudėtingas ir daugialypis procesas, o kai šiame reiske dalyvauja mūsų keturkojai draugai, sudėtingumas išauga keliskart. Per daugiau nei dvidešimt metų dirbdamas tarptautinių pervežimų srityje, aš daug kartų mačiau, kaip rūpesčiai dėl dokumentų, logistikos ir, svarbiausia, augintinio gerovės, gali nustatyti klientams „uždegusius žiburus“. Vokietija yra viena populiariausių destinacijų mūsų šalies piliečiams siekiantiems geroves arba darbo, ir, turiu pasakyti, šio šalies reikalavimai gyvūnams yra vieni griežčiausių bei geriausiai reglamentuotų Europoje.

Tačiau „griežti“ nereiškia „sudėtingi“ ar „neįmanomi“. Esu čia, kad padėčiau jums suprasti, kaip šis procesas vyksta profesionaliai, be nereikalingo streso ir siurprizų. Mūsų tikslas – užtikrinti, kad jūsų kelionė į Vokietiją būtų ne tik efektyvi logistiškai, bet ir kuo saugesnė bei jaukesnė jūsų augintiniui. Šiame straipsnyje mes išnagrinėsime visus smulkmenalius aspektus – nuo būtinųjų dokumentų ir mikroschemų iki to, kaip mes organizuojame patalpinimą transporto priemonėje, kad gyvūnas jaustųsi kaip namuose.

Nors dauguma žmonių iš karto galvoja apie lėktuvus, tarptautiniai pervežimai automobiliais (krovininiais transportu arba ypatingais keleiviniais mikroautobusais) turi savų privalumų, ypač kai kalbame apie didesnius šunis ar gyvūnus, kurie bijo aukščio. Mano patirtis rodo, kad tinkamai suplanuotas sausumos transportas gali būti netgi ramesnis variantas. Šiame tekste rasite atsakymus į daugumą kylančių klausimų, paremtus mano ilgamečia praktika ir žiniomis apie Vokietijos veterinarijos ir muitinės reikalavimus.

DUK (Dažniausiai Užduodami Klausimai)

Šioje skyriuje suformulavau dešimt detaliausių atsakymų į klausimus, kurios klientai mano praktikoje užduoda dažniausiai. Tikimasi, kad ši informacija padės jums pasijusti tikrai pasiruošusiam.

1. Kokius dokumentus būtina turėti, kad augintinį galima būtų įvežti į Vokietiją iš Lietuvos?

Tai bene svarbiausias klausimas, nes be teisingų dokumentų kelionė gali baigtis darbo vietos arba netgi šalies išsiuntimu. Vokietija yra ES narė, todėl vežimai tarp šalių nėra laikomi importu, tačiau reikalavimai liko griežti. Pirma ir pagrindinė taisyklė – augintinis privalo turėti galiojantį Europos Sąjungos gyvūnų pasą („Gyvūnų pasas“). Šį pasą išduoda bet kuris licencijuotas veterinaras Lietuvoje. Jame turi būti įrašyti gyvūno duomenys (rūšis, lytis, amžius, spalva), mikrochipo numeris ir, svarbiausia, pasas skelbia, kad gyvūnas paskiepytas nuo pasiutligės (rabies).

Be to, pats pasas privalo būti aktyvuotas (t. y. veterinaras turi užpildyti atitinkamus laukus, kai paskiepija gyvūną). Jei keliaujate su šunimi ar kate, reikalingas ir rabies paskiepyjimo įrašas, nurodantis datą ir preparato serijinį numerį. Pastebėjau, kad klientai dažnai pamiršta patikrinti paso galiojimą – pasas nėra ribotas laiku, tačiau paskiepyjimas turi būti galiojantis (paprastai skiepų galiojimas – 1-3 metai, priklausomai nuo preparato). Jei planuojate ilgesnį buvimą Vokietijoje, verta turėti ir veterinarijos pažymą apie gyvūno sveikatos būklę, išduotą ne anksčiau kaip prieš 10 dienų iki išvykimo, nors tarp ES šalių formaliai ji nebūtina, bet ji gali praversti muitinės ar policijos patikrinimo metu kaip papildomas įrodymas.

2. Ar mikrochipas yra privalomas, ir kokia turi būti jo specifikacija?

Absoliučiai taip. Mikrochipas nėra „papildomas apsaugos priemonė“, o griežtas reikalavimas. Be mikrochipo gyvūno pasas laikomas negaliojančiu. Svarbiausia yra tai, kad mikrochipas turi būti implantuotas prieš paskiepijant nuo pasiutligės. Tai dažna klaida – žmonės paskiepia šunį, o tik tada nusprendžia susieti jį su mikrochipu. Tokiu atveju, Vokietijos veterinarinės kontrolės pareigūnai gali nepripažinti skiepų galiojančiais, ir teks viską kartoti.

Techninė pusė: mikrochipas turi atitikti ISO standartą 11784 arba 11785 (tai yra 15 skaitmenų skaitmeninis kodas, dažniausiai HDX arba FDX-B technologija). Lietuvoje naudojami daugumos chipų atitinka šį standartą. Tačiau, jei jūsų augintinys turi senesnį tipo chipą (neperskaitomą standartiniu skeneriu), privalote turėti su savimi specialų skenerį, kuris gali jį nuskaityti. Per savo karjerą aš retai sutikau tokių atvejų, bet jei jis įvyktų sienos kirtimo metu, be skenerio giliai įstrigsite. Be to, visada patariu prieš išvyką nuvykti pas veterinarą ir paprasčiaiai patikrinti, ar skeneris įskaityto chipo numerį – tai užtrunka kelias minutes, bet sutaupo daug nervų vėliau.

3. Ar yra kokių nors apribojimų pagal gyvūnų veisles (pvz., „pavojingųjų šunų“ sąrašai)?

Tai yra labai aktuali tema, ypač kai kalbame apie Vokietiją. Nors Lietuvoje taip pat yra diskusijų dėl agresyvių šunų, Vokietijoje situacija yra sudėtingesnė dėl to, kad kiekviena žemė (federacinė žemė) gali turėti savo atskirus sąrašus (Kampfhunde sąrašus). Bendrai kalbant, šios šalies įstatymai yra labai atsargūs šunims, kurie laikomi potencialiai pavojingais.

Prieš planuodami kelionę, būtina tiksliai sužinoti, į kurį Vokietijos miestą ar regioną keliaujate. Kai kurios žemės (pvz., Bavarija, Šiaurės Reino-Vestfalija) gali reikalauti specialių leidimų (Gefährlicher Hund), patvirtinamų veislių charakterio tyrimų, o netgi griežtų taisyklių pasivaikščiojimui (povėžinis ant kaklo, ne trumpesnė kaip 2 m pavadė). Dažniausiai šiuo sąrašu patenka tokios veislės kaip Amerikos Pit Bull Terjeras, Bulterjeras, Tosa Inu, ir kai kurie molosų tipo šunys (pvz., Bandogas). Jei turite tokią veislę, negalite tiesiog „užsukti“ į Vokietiją. Reikalingas iankstinis susisiekimas su vietinėmis autoritetais ir gautas leidimas. Mano patirtis rodo, kad tokius atvejus reikia planuoti mėnesiais iš anksto, o ne kelias dienas prieš išvyką.

4. Kaip vyksta patogaus transportavimo procesas: ką reiškia „individualus pervežimas“ prieš „krovininį“?

Per dvidešimt metų aš mačiau, kaip pasikeitė požiūris į gyvūnų pervežimą. Anksčiau gyvūnai dažnai buvo vežami kartu su baldais ar kitais kroviniais, tamsiuose vagonuose, be galimybės sekti jų būklę. Šiandien, kalbėdami apie „patogų transportavimą“, mes turime omenyje visiškai kitą lygį.

Mūsų siūlomas „patogus transportavimas“ paprastai reiškia naudojimą specialiai pritaikytais transporto priemonėmis (dažniausiai moderniais mikroautobusais arba furgonais), kurie yra įrengti specifiai gyvūnams. Tai nėra paprastas „krovininis“ konteineris. Tokiose transporto priemonėse yra užtikrinama pastovi temperatūra (kondicionieriai šiltuoju metų laiku ir šildymas žiemos metu), gerinamas oro cirkuliacija. Skirtingai nei dideliuose krovininiuose reisuose, kur vairuotojas gali sustoti tik degalams, mūsų individualiuose reisuose maršrutas planuojamas taip, kad vairuotojas galėtų dažniau sustoti, patikrinti gyvūną ir pavaduoti jį, jei reikia. Gyvūnas nėra laikomas „kroviniu“, o traktuojamas kaip „keleivis“. Tai reiškia, kad jis yra transportuojamas atskiroje, sausoje ir švarioje zonoje, o ne tarp dėžių su inventoriumi.

5. Kaip užtikrinamas augintinio komfortas ir saugumas kelionės metu?

Saugumas yra mūsų prioritetas nr. 1. Prieš išvykstant, visada vertiname gyvūno dydį ir temperamentą, kad pasirinktume tinkamą būdą jo fiksavimui. Maži gyvūnai (šuniukai, katės) visada turi būti transportuojami tvirtuose, patvirtintuose transportavimo dėžėse (krepšiuose), kurios yra priraišytos juostomis prie transporto priemonės kėbulo, kad jų nejudėtų staigaus stabdymo metu. Dėžės turi būti pakankamai didelės, kad gyvūnas galėtų stovėti, pasisukti ir gultis.

Didesniems šunims naudojame specialias užtvaras arba pritvirtinamus diržus (jei gyvūnas yra ramus), tačiau aš visada rekomenduoju dėžes arba atskiras sekcijas, nes tai sumažina stresą. Transporto priemonėje niekada nenaudojame aštrių kvapų (cheminių valiklių) prieš pat kelionę – vėdiname ją švariu oru. Vairuotojai, kurie dirba su mumis, yra pasirinkti ne tik dėl vairavimo įgūdžių, bet ir dėl požiūrio į gyvūnus. Jie žino, kad sustojus pailsėti pirmiausia reikia pasirūpinti gyvūnu (pavaduoti, duoti vandens), o tik tada – pailsėti pačiam. Be to, kelionės metu palaikome tylą arba leidžiame ramią muziką, kad nebūtų per didelio triukšmo, kuriam jautrūs gyvūnai.

6. Kiek trunka kelionė ir ar vairuotojas darbo poilsio pertraukas, būtent dėl augintinio?

Atstumas tarp Lietuvos ir Vokietijos priklauso nuo tikslo (pvz., Berlynas arba Miunchenas), tačiau vidutiniškai tai apie 1000–1200 km. Toks atstumas, laikantis visų saugumo taisyklių, paprastai užtrunka apie 12–16 valandų vairavimo. Tačiau kalbant apie patogų transportavimą su augintiniais, mes nevarom vairuotoją skubėti. Pagal ES taisykles, vairuotojas privalo daryti 45 minučių pertraukas kas 4,5 valando.

Mūsų atveju šios pertraukos naudojamos ne tik degalams, bet ir augintiniui. Kiekvieną sustojimą vairuotojas patikrina, ar gyvūnas gerai jaučiasi, ar neperkaito (ypač svarbu vasarą), ar turi pakankamai vandens. Jei kelionė trunka ilgiau nei vieną dieną (kas retai, bet gali būti, jei keliame į pačią pietinę Vokietiją ir užtrunkame dėl rūsio ar sienos patikros), mes užtikriname, kad būtų pernakvota viešbutyje, priimančiame gyvūnus. Gyvūnas niekada nėra paliekamas vienas automobilyje per naktį arba ilgam laikui be priežiūros. Mes planuojame maršrutą taip, kad vengtume didžiųjų miestų spūsčių, kurios ne tik prailgina kelionę, bet ir sukelia vibraciją bei triukšmą, neramu gyvūnams.

7. Ką daryti, jei augintinis labai jaudinasi arba turi judesių ligos (kinetozės)?

Jaudulys ir kinetozė yra dažni reiškiniai, ypač tarp kačių ir jaunų šuniukų. Jei žinote, kad jūsų augintinis linkęs vėluoti automobilyje, būtinai apie tai praneškite mums iš anksto. Mes galime pasiūlyti kelis sprendimus. Pirmiausia – gerai vėdinamas transportas (šviežias oras sumažina pykinimo pojūtį). Antra – galime nustatyti grotelę taip, kad gyvūnas matytų horizontą (tai padeda smegenims susiorientuoti), o ne tik siūlus ar sienelės.

Jei kinetozė yra stipri, veterinaras gali paskirti specialius vaistus (pvz., prieškinetozinius ar raminamuosius). Svarbiausia – niekina neduokite gyvūnui maisto tiesiog prieš pat kelionę (mažiausiai 4–6 valandas prieš išvyką), tačiau vanduo turi būti prieinamas visada. Mano patirtis rodo, kad dažnai paprasčiausias raminamasis faktorius yra pažintis. Jei įmanoma, prieš išvyką mes kviečiame klientus atvežti gyvūną pasigyventi prie transporto priemonės, pajuosti ją. Taip pat rekomenduojame palikti gyvūnui mėgstamą žaiską ar antklodę su savininko kvapu – tai sukuria saugumo jausmą svetimoje aplinkoje.

8. Ar galima vežti kelis augintinius vienu metu, ir ar jie gali būti vienoje dėžėje?

Taip, galima vežti kelis augintinius, tačiau čia taikomi atsargumo principai. Jei keliauja du šunys, kurie gyvena viename namuose ir yra draugiški, juos galima laikyti vienoje erdvėje (jei ji pakankamai didelė). Tačiau jei šunys yra agresyvūs vienas kito atžvilgiu arba nežinomi, juos būtina atskirti atskiromis grotelėmis arba dėžėmis. Niekada negalima rizikuoti saugumu dėl to, kad „kažkas gali nutikti“.

Kates ir šunis paprastai geriausia laikyti atskirai, net jei jie namuose puikiai sutaria. Kelionės stresas gali išprovokuoti netikėtą reakciją, o uždarame erdvėje katas neturi kur pasitraukti. Kelias kates, jei jos yra ramios ir pažįsta viena kitą, galima vežti vienoje didelėje dėžėje su įrengtomis atskiromis poilsio zonomis. Visada konsultuojamės su savininku apie gyvūnų tarpusavio santykius ir parenkame tinkamiausią transportavimo konfigūraciją. Mūsų transporto priemonės yra modulinės, todėl galime lengvai pritaikyti sienas ir pertvaras pagal poreikį.

9. Ar yra kokių nors specifinių taisyklių dėl maisto ir reikmenų, kuriuos galima vežti su augintiniu į Vokietiją?

Nors tai nėra tiesioginis transportavimo klausimas, tai yra labai svarbu dėl veterinarijinių reikalavimų. Į Vokietiją (ir kitas ES šalis) negalima vežti gyvūnų maisto, kuriame yra mėsos ar pieno produktų, jei jis nėra originalioje, uždarytoje pakuotėje su prekės ženklu ir, svarbiausia, jei pakuotėje nėra nurodyta, kad produktas yra tinkamas vartoti be papildomo apdorojimo (pvz., sausas ėdalas). Drėgnas ėdalas su mėsa ar kaulai gali būti konfiskuoti sienos kontrolės metu, nes tai kelia pavojų galimų ligų (pvz., kiaulių maro) plitimui.

Todėl patariu vežti tik mažą kiekį įprasto maisto kelionės laikotarpiui (pvz., porą dėžučių sauso ėdalo) ir tik originalioje pakuotėje. Geriau įsigyti maistą jau atvykus į Vokietiją – ten yra didžiulis pasirinkimas ir kokybiškų prekių. Taip pat būtina pasiimti vandens buteliuką (geriau savo, įprasto vandens, kad keičiant vandens šaltinį nekiltų virškinimo sutrikimų) ir dubenėlį. Negalima pamiršti ir šiukšlių maišelių – mes visada juos turime savo transporto priemonėse, tačiau savininkas taip pat turėtų pasirūpinti švara po savo augintinio.

**10. Kas vyksta atvykus į paskirties vietą?