Greitos kelionės į Vokietiją: ar verta planuotis iš anksto?

Vokietija jau daugelį dešimtmečių išlieka pagrindine Lietuvos prekybos partnerė ir viena svarbiausių logistikos krypčių visame Baltijos regione. Kasdien tarp šalių važiuoja tūkstančiai sunkvežimių, gabenant įvairiausius krovinius – nuo mažmeninės prekybos prekių iki sudėtingų pramonės įrengimų. Dirbant šioje srityje virš dvidešimties met�, dažnai tenka stebėti vienodą scenarijų, pasikartojantį ne tarp vairuotojų, o tarp klientų. Viskas prasideda skubiu telefonu ar el. laišku: „Reikia, kad krovinius Vokietijoje būtų rytoj!“ Tokiu momentu kyla pagrindinis klausimas, su kuriuo susiduria kiekvienas verslo atstovas: ar įmanoma ir, svarbiausia, ar verta taip skubinti? Ar greitos kelionės į Vokietiją yra nešamas pelnas, ar paprasčiausiai iššaukiamos bėdos, kurias galima išvengti geresniu planavimu?

Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi ir nuomone, remdamasis ilgamete praktika tarptautinių pervežimų srityje. Mes ne tik išnagrinėsime technines šios proceso puses, bet ir pateksime į ekonominius bei organizacinius aspektus, kurie dažnai lieka už kliento akies ribų. Svarbiausia čia ne vien pats vairavimo greitis, o visa logistikos grandinė, kurią sudaro dokumentai, vairuotojų darbo laikas, muitinės procedūros ir galiausiai – protingas iššūkių valdymas.

Įvadas

Logistika – tai ne fizinis krovinių judėjimas iš taško A į tašką B. Tai sudėtinga matematika, kurioje kintamaisiais yra laikas, kaina ir tikėtinumas. Kalbant apie maršrutą Lietuva–Vokietija, turime omenyje apie 1000–1300 kilometrų atstumą, priklausomai nuo tikslo – ar tai Miunchenas, Hamburgas, Berlynas, o galba industrijos širdis – Rūro sritis. Paprastai šis maršrutas sunkvežimiui trunka apie 18–24 valandas, jei viskas vyksta be jokių kliūčių. Tačiau žodis „be kliūčių“ yra tas, kuris sukelia daugiausia nesusipratimų.

Dažnai klientai, neturintys gilios žinios apie transporto procesus, mano, kad jei vairuotojas važiuoja greičiau arba jei įmonė „pastangiausia“, tai laiką galima sutrumpinti iki minimumo. Tačiau realybėje yra griežtai reglamentuojami taisyklės, kurios neįmanoma apeiti. Vairuotojo poilsio laikas, tachografo duomenys, techninės apžiūros, o ir pati Vokietijos kelių infrastruktūra su jos pastoviomis remonto darbų zonomis („baustelle“) nulemia tam tikrą neįveikiamą ribą.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad „greita kelionė“ logistikoje kainuoja. Tai ne tik didesnes degalų sąnaudas dėl aukštesnio vidutinio greičio, bet ir rizikas, susijusias su vairuotojų nuovargiu, bei galimybę praleisti kitus, pelningesniu užsakymus. Todėl, prieš nuspręsdami šauktis „greitosios pagalbos“, verta sužinoti, kaip visa tai veikia „po gaubtu“. Ši žinios padės jums ne tik sutaupyti pinigų, bet ir išvengti nereikalingo streso bei nesusipratimų su verslo partneriais.

Tolesnėje straipsnio dalyje pateikiamas išsamus DUK (Dažniausiai užduodami klausimai), kuris padės išsiaiškinti pagrindinius niuansus, susijusius su skubiais ir planuojamais pervežimais į Vokietiją.

DUK

1. Ką tiksliai reiškia „greitoji kelionė“ arba „ekspresinis pervežimas“ logistikoje?

Ekspresinis pervežimas, arba „express“ transportas, logistikoje nėra tiesioginis vairuotojo greičio apibrėžimas. Tai ne reiškia, kad sunkvežimis važiuos 150 km/h greičiu automagistralėje, kas ir taip yra neįmanoma dėl techninių apribojimų. „Greitoji kelionė“ apibrėžia organizacinį procesą, kurio tikslas – pristatyti kroviniį per trumpiausią įmanomą laiką, dažnai pažeidžiant standartinių maršrutų planavimo taisykles.

Tai gali reikšti keletą dalykų: pirmiausia, tai tiesioginis važiavimas be tarpinių stovėjimų sandėliuose (kai krovinys yra jau supakuotas ir paruoštas). Antra, tai gali reikšti vairuotojo komandiruotės keitimo vietą – pavyzdžiui, vienas vairuotojas veža iki Lenkijos sienos, o ten jį keičia kitas, poilsio atgavęs vairuotojas, taip išvengiant 45 minučių poilsio pertraukų arba 9 valandų kasdieninio poilsio įtakos pristatymo laikui. Trečia, tai dažnai reiškia, kad transporto priemonė siunčiama specialiai tam konkrečiam užsakymui, neįtraukiant į kitus maršrutus, taip vengiant papildomų iškrovimų kelyje.

Trumpai tariant, ekspresas – tai prioritetinis aptarnavimas, kuris reikalauja išskirtinių išteklių. Standartinis pervežimas gali trukti 3–4 dienas dėl konsolidacijos (kai viena mašina surenka krovinius iš keleto siuntėjų), tuo tarpu ekspresas užtikrina pristatymą per 24–48 valandas nuo krovinio pasiėmimo.

2. Ar tikrai verta taip skubinti, kiek tai papildomai kainuoja?

Tai yra vienas sudėtingiausių klausimų, į kurį atsakymas priklauso nuo to, ką Jums brangiau – laikas ar pinigai. Ekspresinis pervežimas gali kainuoti nuo 30 % iki net 100 % daugiau už standartinę kainą. Kodėl tiek daug? Kadangi transporto įmonė turi padengti ne tik degalų sąnaudas, bet ir „galimybės sąnaudas“. Jei mūsų sunkvežimis važiuoja su Jūsų skubiu kroviniu tiesiai į Vokietiją ir grįžta tuščias (arba paima mažai pelningą grįžtamąjį krovinį), prarandamas potencialus pelnas iš kitų užsakymų.

Be to, skubus užsakymas dažnai reiškia darbo už biržą kainą. Jei Jums reikia mašinos šiandien, o mūsų parkas užimtas, turime samdyti subrangovą. O subrangovo paslaugos „akimirksniu“ visada brangnesnės.

Ar tai verta? Jei Jūsų gamykloje stovi linija dėl trūkstamų detalių, ir kiekviena pristatymo valanda priverčia prarasti tūkstančius eurų, tai tų 30–50 % priemoka už transportą yra nepalyginamai mažiau žala nei gamybos sustabdymas. Tačiau jei tai tik papildoma siunta, kuri gali laukti porą dienų, skubėjimas yra neištašytų pinigų švaistymas. Mano patirtis rodo, jog dauguma skubių siuntų atsiranda dėl prasto vidinio planavimo, o ne realių išorinių apribojimų.

3. Kokios yra pagrindinės kliūtys, dėl kurių net ir planuota kelionė gali užtrukti?

Net jei mes planuojame kelionę iš anksto savaitę, egzistuoja objektyvios kliūtys, kurios gali sulėtinti mūsų judėjimą. Viena pagrindinių – tai Vokietijos kelių tinkalo būklė ir eismo intensyvumas. Vokietijoje vyksta nuolatiniai automagistralių remonto darbai, o „Baustelle“ juostos sukelia didžiulius spūstis, ypač netoli didmiesčių kaip Frankfurtas, Kelnas ar Miunchenas. Eismo spūstys čia yra kasdienybė, ir net ir naktį galima užstringti dėl avarijų ar statybų.

Kita problema – muitinės procedūros. Nors Lietuva ir Vokietija yra ES erdvėje ir vidinės sienos techniškai nebėra, vis dar egzistuoja muitinės kontrolės rizikos, ypač jei keliaujame per trečiąsias šalis (pavyzdžiui, keliaujant per Baltarusiją ar Rusiją – šiuo metu labai aktuali tema dėl sankcijų, bet net ir keliaujant tik per Lenkiją gali būti papildomų patikrinimų, jei krovinys yra pavojingas ar reikalauja specialių leidimų).

Taip pat neįkainojamas faktorius yra oras. Žiemos metu per Lenkiją ar Vokietiją pasitaiko stiprių sniego audrų, kai automagistralės gali būti uždaromos kelioms valandoms. Tuo atveju nei planavimas, nei pinigai negelbės – reikia laukti. Todėl, planuodami, visada verta palikti laiko rezervą (buffer) bent 12–24 valandas, kad nereikėtų panikuoti dėl nedidelio vėlavimo.

4. Kaip vairuotojo darbo laikas (tachografas) veikia greitąjį pervežimą?

Tai vienas techniškai sunkiausiai įveikiamų kliūčių. Europos Sąjungoje galioja griežti vairuotojų darbo laiko reglamentai. Vairuotojas gali vairuoti ne ilgiau kaip 4,5 valandas be pertraukos. Po to privaloma padaryti 45 minučių pertrauką. Taip pat per 24 valandas turi būti bent 11 valandų kasdieninio poilsio.

Ką tai reiškia praktiškai? Jei krovinys į Vokietiją keliauja iš Vilniaus, atstumas yra apie 1200 km. Vidutiniškai sunkvežimis gali nuvažiuoti apie 80–90 km per valandą (įskaitant sustojimus). Teoriškai tai užtruktų apie 14–15 valandų važiavimo. Tačiau įskaičiavus privalomas pertraukas, realus laikas išauga iki 18–20 valandų. Jei vairuotojas pradeda važiuoti ryte, jis gali atvykti tik kitą dieną.

Norint padaryti „kelionę per parą“, reikia tiksliai suderinti vairuotojo poilsio grafiką prieš išvykstant. Jei vairuotojas prieš tai jau buvo važiavęs ir jo poilsio laikas dar nepraėjo, jis negali išvykti skubiai. Dažnai klientai nesupranta, kodėl negalima „tiesiog važiuoti“, tačiau tachografo duomenys yra pirmasis dalykas, kurį tikrina policija, ir jų pažeidimas ne tik gresia didelėmis baudomis transporto įmonei, bet ir vairuotojo licencijos atėmimu. Todėl „greita kelionė“ dažnai reiškia ne greičio didinimą, o poilsio grafikų optimizavimą prieš išvykstant.

5. Ar saugu siųsti brangius ar trapius krovinius „skubiai“?

Skubantis pervežimas visada neša su savo didesnę riziką. Kai mes planuojame standartinį pervežimą, turime laiko parinkti tinkamą transporto priemonę (pavyzdžiui, šaldytuvą, kėbulą su liftu, „tent“ kėbulą su atidarymu iš šonų). Kai kalbame apie ekspresą, dažnai tenka imti tą, kas yra prieinama dabar. Gali būti, kad prieinamas tik standartinis tentinis sunkvežimis, nors Jūsų krovinys reikalautų šaldymo ar ypatingo fiksavimo.

Be to, skubant padidėja vairuotojo streso lygis. Jei vairuotojas yra spaudžiamas laiko, jis gali važiuoti agresyviau, stačiau stabdyti, kas didina krovinio pažeidimo riziką. Ypač tai svarbu trapiems prekėms (elekttronika, stiklas, keramika). Taip pat, jei krovinys yra neįtvirtintas pakankamai gerai (dėl greito įkrovimo), jis gali pasisukti važiuojant.

Mano rekomendacija: jei siunčiate ypatingai jautrų krovinį, geriau investuoti į kokybišką įkrovą (pakavimą) ir planuotą pervežimą, nei rizikuoti dėl 24 valandų sutaupymo. Skubus pervežimas tinka tais atvejais, kai krovinys yra pakrautas ant paletės, tvirtai suvyniotas ir pasižymi standartine atsparumu.

6. Kaip dokumentacija įtakoja greitąjį pervežimą?

Dokumentai yra tokie pat svarbūs kaip ir ratai. Net jei sunkvežimis važiuoja 200 km/h (teoriniame pasaulyje), be teisingų dokumentų jis nepersikels sienos. Eksportuojant į Vokietiją, būtina turėti tinkamai užpildytą prekių sandėliavimo lapą (CMR), komercinę sąskaitą-faktūrą, o kartais ir eksporto deklaraciją (jei reikia muitinės išleidimo).