Greitas keliavimas į Vokietiją be streso dabar ir visada: Eksperto žinynas

Vokietija jau daugelį dešimtmečių išlieka viena pagrindinių Lietuvos prekybinių bei ekonominių partnerių, o kasdien tarp šalių važiuoja tūkstančiai keleivių ir vairuotojų. Per savo daugiau kaip dvidešimt metų patirtį tarptautinių pervežimų srityje esu matęs viską – nuo puikių, sklandžių kelionių iki tokių situacijų, kurios ilgamai išlieka atmintyje dėl nesubrendusio planavimo. Dažnai galvojama, kad vairavimas Vokietijoje yra paprastas, nes keliai yra geriausi Europoje, tačiau ši šalis turi savo niuansų, kuriuos nežinant, kelionė gali tapti stresine ir brangia patirtimi.

Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo žiniomis, kaip užtikrinti, kad kelionė į Vokietiją būtų ne tik greita, bet ir rami. Mes aptarsime dokumentus, eismo taisykles, techninius reikalavimus ir psichologinius aspektus, padedančius išvengti įtampų vairuojant autobanuose ar miestuose. Tikslas vienas – atvykti į paskirties vietą ramūs, saugūs ir laiku.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Šioje skyriuje suformulavau dešimt detaliausių atsakymų į klausimus, kuriais dažniausiai domėjosi klientai per savo praktiką. Tai leis jums išvengti dažniausių klaidų ir pasiruošti kelionei profesionaliai.

1. Kokius dokumentus būtina turėti važiuojant į Vokietiją, kad nebuvo problemų policijos kontrolei?

Tai vienas pagrindinių dalykų, kurį reikia patikrinti dar prieš išvažiavus iš garažo. Vokietijos policija yra labai disciplinuota ir technologiškai aprūpinta, todėl net menkiausias formalumų pažeidimas gali baigtis bauda. Pirmiausia, vairuotojas turi turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Jeigu jis išduotas ne Europos Sąjungos šalyje, būtinas tarptautinis vairuotojo pažymėjimas.

Antra, transporto priemonės registracijos sertifikatas (techninės apžiūros liudijimas). Jis turi būti originalas arba notariškai patvirtinta kopija. Labai svarbu, kad techninė apžiūra nebaigtų galioti kelionės metu – vokiškos sistemos automatiškai fiksuoja pasenusius dokumentus. Trečia, civilinės atsakomybės draudimo polisas (taip vadinama „Žalia kortelė“). Nors Lietuvoje dažnai draudimas yra integruotas į techninės apžiūros sistemą, Vokietijoje gali būti prašoma parodyti atskirą dokumentą, patvirtinantį, kad draudimas galioja užsienyje.

Jeigu keliaujate ne savo transporto priemone, būtina turėti notarine įgaliojimą arba raštišką sutartį, leidžiančią valdyti šį automobilį, su nurodytu kelionės tikslu ir trukme. Be to, nepamirškite asmens dokumento (pasas arba asmens kodą kortelėje). Esant įtampai ar avarijai, šie dokumentai yra pirmasis dalykas, kurį pareigūnai nori pamatyti.

2. Ar Lietuvos automobiliams reikia mokėti už važiavimą Vokietijos keliais (vinjetės ar kiti mokesčiai)?

Tai vienas dažniausiai kylančių nesupratimų. Skirtingai nei daugumoje kitų Europos šalių (pvz., Austrijoje ar Čekijoje), Vokietijoje asmeniniams automobiliams nereikia įsigyti vinietės. Galite važiuoti autobanais ir keliais be jokio papildomo mokesčio, jei jūsų transporto priemonės bendroji leidžiama masė neviršija 3,5 tonos. Tai suteikia didelę laisvę planuojant maršrutą, nes nereikia stovėti pasienio punktų eilėse pirkdami lipdukus.

Tačiau čia yra vienas svarbus „bet“. Jei keliaujate sunkvežimiu arba komerciniu transportu (virš 3,5 t), tuomet situacija visiškai kitokia. Tokiems automobiliams Vokietijoje galioja kelių mokestis (Lkw-Maut), kuris apmokestinamas pagal nuvažiuotą atstumą, išmetamųjų teršalų klasę ir ašių skaičių. Paprastai šį mokestį apmoka įmonės, turinčios specialius prietaisus (On-Board Unit), tačiau jei tokio prietaiso nėra, mokestį reikia apmokėti iš anksto per internetines sistemas arba specialiuose terminuose.

Taip pat verta paminėti, kad kai kurie miestai turi įvedę „zono“ mokestį už įvažiavimą į centro dalis (pvz., Berlynas ar Miunchenas), tačiau tai dažniausiai taikoma tik seniems, teršiantiems automobiliams, todėl turėtumėte užtikrinti, kad jūsų automobilis atitinka aplinkos apsaugos standartus („Umweltplakette“ – žalia kortelė).

3. Kaip elgtis autobanuose, kur nėra greičio limito? Ar tikrai galima važiuoti kiek norima greitai?

Autobanas (Autobahn) yra Vokietijos simbolis, tačiau jis kelia didžiausią stresą nepiramiems vairuotojams. Pirmiausia, reikia aiškiai suprasti: „nėra greičio limito“ nereiškia „nėra jokių taisyklių“. Maždaug 50 proc. Vokietijos autobanų tinklo vis tiek turi fiksuotus greičio limitus (dažniausiai 130 km/h arba 100 km/h prie sankryžų, statybų zonų arba judriuose ruožuose). Ten, kur limito nėra, galioja rekomenduojamas greitis – 130 km/h. Jei važiuojate greičiau ir įvyksta avarija (net jei ne jūsų kaltė), gali būti taikoma dalinė atsakomybė dėl nepriderinto greičio.

Antra, dešinė juosta. Vokietijoje griežtai laikomasi taisyklės: „važiuok dešiniau, lenk kairiau“. Jei dešinėje juostoje yra vietos, negalima važiuoti kairiausia juosta, net jei ten važiuojate 200 km/h. Kairią juosta galima naudoti tik lenkiant. Jei kas nors jus „prilenkia“ (užlipa ant rūbų iš galo), privalote nedelsiant nukreipti automobilį į dešinę. Tai ne etiketas, o įstatymas, už kurį griežtai baudžiama.

Trečia, pavojus. Važiuojant dideliu greičiu, sumažėja reakcijos laikas. Staigus sustojimas eilėje, kurią matote iš toli, gali tapti katastrofišku, jei neįvertinote atstumo. Mano patarimas: jei nesate įpratę važiuoti 160–180 km/h, nesistenkite prilygti vietiniams „Raseriams“. Saugiau ir ramiau laikytis 120–130 km/h dešinėje juostoje. Tai sutaupys nervus ir degalus.

4. Kokia privaloma įranga turi būti automobilyje, kad ją nesustabdytų techninės apžiūros metu?

Vokietijos techninės apžiūos reikalavimai (TÜV) yra griežti, o kelių policija tikrina ne tik vairuotojo elgseną, bet ir automobilio būklę. Kiekvienas automobilis turi turėti šią privalomą įrangą: 1. Avarinio sustojimo ženklas (trikampis). Jis turi būti patvirtintas ECE reguliavimo. 2. Pirmosios pagalbos aptvaras. Jis turi būti hermetiškas ir negali būti pasenęs (tikrinkite galiojimo laiką ant dėžutės). 3. Atšvaitinis liemenė. Būtina kiekvienam keleiviui. Svarbiausia – liemenės turi būti automobilyje, o ne lagamine. Jei sustojote prie kelio ir reikia išlipti, privalote užsidėti liemenę dar prieš išlipdami iš mašinos.

Be to, padangos turi atitikti sezoną. Žieminės padangos yra privalomos (ne tik su spyruoklėmis, bet ir atitinkančios žiemos kriterijus), jei kelyje yra sniego, ledžio arba šlapdros. Vasarą negalima važiuoti su žieminėmis padangomis, jei jų gylis yra mažesnis nei 4 mm (nors rekomenduojama 1,6 mm, tačiau saugumo sumetimais geriau turėti gilesnę protektoriaus ašį). Taip pat būkite pasiruošę, kad jei automobilis yra techniškai netvarkingas (pvz., smarkiai dūmsta, trūksta stiklo, šviesos neveikia), jį gali uždrausti tolimesniam važiavimui vietoje.

5. Kaip planuoti maršrutą, kad išvengtume didelių spūsčių (Stau) ir statybų?

Vokietija yra tankiai gyvenama šalis, o statybos keliuose vyksta nuolat. „Stau“ – tai tai, kas sukelia didžiausią stresą, nes gali užstrigti valandomis. Mano ilgalaikė patirtis rodo, kad maršruto planavimas turi vykti ne tik žiūrint į žemėlapį, bet ir į realų laiką.

Naudokite patikimas navigacines sistemas, kurios atnaujinamos realiu laiku (pvz., Google Maps, Waze arba „TomTom“ su „Live Traffic“ funkcija). Jos padės išvengti didžiausių spūsčių, nukreipdamos per apkeliuos kelius (Bundesstraße). Tačiau čia reikia būti atsargiems – vietiniai keliai gali būti siauri, vingiuoti ir eiti per gyvenvietes, kur greičio limitai yra labai žemi (30–50 km/h). Kartais trumpesnis atstumas žemėlapyje reiškia ilgesnį laiką.

Taip pat verta pasitikrinti Vokietijos kelių ir transporto tarnybos (BASt) svetainę prieš kelionę, jei keliaujate dideliu atstumu. Ten pateikiamos informacijos apie didelias statybas, kurių negalima apeiti. Jei matote, kad pagrindiniame autobane vyksta remontas ir viena juosta uždaryta 20 km ruože, geriau iš anksto nukreipti maršrutą pro šalį, net jei tai pridės 40 km. Nervai degalus nebeperka.

6. Ką daryti, jei įvyksta avarija arba automobilis sugenda Vokietijoje?

Tai scenarijus, kurio visi bijome, bet būtinai reikia žinoti, kaip veikti. Pirmiausia, įjunkite avarinę signalizaciją (keturkampius) ir užsidėkite atšvaitines liemenes. Jei esate autobane, pabandykite pasiekti artimiausią kelio aptvarą (tarpas tarp dviejų krypčių) ir išlipti ten, o ne iš automobilio į važiuojamąją dalį. Tai gali išgelbėti gyvybę.

Antra, paskambinkite pagalbos tarnybai. Jei turite „Kasko“ draudimą arba automobilio garantiją, skambinkite savo draudikų pagalbos linijai – dažniausiai jie turi partnerius Vokietijoje ir atsiųs techninę pagalbą nemokamai. Jei tokios galimybės nėra, Vokietijoje veikia galingas „ADAC“ automobilių klubas, tačiau jų paslaugos neabonentaiems gali būti brangios.

Trečia, jei įvykta avarija su kitu dalyviu, būtinai užpildykite avarijos deklaraciją (Europos avarijos pranešimas). Vokietijos vairuotojai paprastai yra disciplinuoti ir turi šias formas su savimi. Nufotografuokite avarijos vietą, abiejų automobilių pažymėjimus ir padangas. Nebandykite spręsti ginčų vietoje – Vokietijoje tai ne priimtina. Viską užfiksuokite ir perduokite draudikui. Jei kaltės neįmanoma nustatyti vietoje, kvieskite policiją (112), tačiau jei nėra sužeistųjų ir abiejų pusių duomenys užfiksuoti, policija gali ir neatvykti.

7. Ar yra kokių nors ypatingų taisyklių degalų įpilimui?

Degalų kainos Vokietijoje svyruoja, tačiau paprastai yra šiek tiek aukštesnės nei Lietuvoje. Svarbiausia taisyklė – žinoti, kurį degalų tipą įpilti. Vokietijoje dažniausiai naudojami šie žymėjimai: „Benzin“ (benzinas), „Diesel“ (dyzelinas), „E10“ (benzinas su 10% bioetanolio) bei „Super E5“ (95 arba 98 oktanų benzinas). Dėmesio: dauguma šiuolaikinių automobilių gali važiuoti su E10, tačiau senesniems modeliams gali reikėti „Super“ be etanolio. Jei įpilsite neteisingą degalų tipą, variklis gali sugesti, o tai brangi klaida.

Degalinėse dažniausiai dirba savitarnos režimas. Prieš įpilant degalų, reikia įdėti kortelę arba grynusius pinigus į terminalą arba prie stotelės. Vokietijoje galima sumokėti tiek banko kortele, tiek grynaisiais. Taip pat daug degalinių siūlo maisto prekių ir kavos, tačiau kainos ant autobanų degalinių (Rasthof) yra gerokai aukštesnės nei miestuose. Jei norite sutaupyti, degalus užpilkite miesto degalinėse, prieš išvykdami iš miesto ribų arba užkeliuose.

Nepamirškite: jei jūsų automobilis turi „AdBlue“ baką, Vokietijoje jį galima įpilti daugumoje degalinių (tai atskira talpa, ne į degalus). Nenukriskite šio lygio, nes modernūs dyzeliniai varikliai tiesiog nebeleis užvesti automobilio, jei „AdBlue“ pasibaigs.

8. Kaip elgtis miestuose, ypač dėl „Umweltplakette“ (ekologinės kortelės) ir zonavimo?

Tai vienas dažniausių nesusipratimų, dėl kurių turistai gauna baudas. Daugelyje Vokietijos miestų (Berlynas, Miunchenas, Hanoveris, Kelnas ir kt.) yra įvestos „žaliosios zonos“ (Umweltzone). į jas galima važiuoti tik su specialia ekologine kortele, priklijuota prie priekinio stiklo. Kortelės spalva nusako, kokio standarto išmetamųjų teršalų mažinimo sistemą turi automobilis. Lietuvos automobiliai, pagaminti po 2000–2004 m., dažniausiai gali gauti žalią (geriausią) arba geltoną kortelę. Senesniems automobiliams gali būti išduodama raudona (ribota galimybė) arba jos gali negauti visai.

Jei neturite kortelės ir važiuosite į žaliąją zoną, gausite 100 eurų baudą. Kortelę galima įsigyti Lietuvoje (daugumoje techninės apžiūros stočių) arba Vokietijos degalinėse ir automobilių klubuose, pateikus techninės apžiūros duomenis. Tai nedidelė investicija, kuri užtikrina ramybę.

Be to, miestuose atkreipkite dėmesį į „Bus“ juostas. Jos skirtos autobusams ir taksi, tačiau dažnai jose gali važiuoti ir dviračiai bei elektromobiliai. Jei neesate vienas iš jų, važiuoti šiose juostose griežtai draudžiama. Taip pat stebėkite ženklus „Parken“ – mokamas parkavimas miestuose yra norma, o stovėjimas be bilieto arba ne vietoje baigsis ne tik bauda, bet ir automobilio pastūmimu į aikštelę (pagrobimu).

9. Ką reikia žinoti apie alkoholio vartojimą prieš vairavimą Vokietijoje?

Vokietija yra alaus šalis, todėl kultūra šiek tiek kitokia, tačiau įstatymai yra griežti. Leidžiamas maksimalus kraujo alkoholio kiekis (Promille) yra 0,5 ‰. Tai reiškia, kad vienas alaus (0,5 l) gali būti per daug, jei esate mažesnio svorio arba jei vairuojate ilgiau nei valandą po išgėrimo.

Tačiau yra ir „nulinės tolerancijos“ taisyklės: jei vairuotojas yra jaunesnis nei 21 metai arba jau turi 0,5 ‰ pažeidimų istorijoje, limitas yra 0,0 ‰. Be to, jei policija pastebi, kad vairuotojas yra sužadintas, net jei rodiklis yra žemiau 0,5 ‰, gali būti atliekami papildomi testai ir baudos. Vokiškas policingumas yra toks: jei keliuose matote vairuotoją, kuris vairuoja staigiai arba nebežino, kur yra juostos, jis bus sustabdytas ir tikrinamas.

Mano patarimas paprastas: jei planuojate vakarieniauti restorane ir išgerti alaus arba vyno, nekeliaukite.