Ar saugu siųsti siuntas kartu su keleiviais į Vokietiją? Eksperto analizė ir rizikos

Tarptautiniai pervežimai yra mano kasdienybė beveik dvidešimt metų. Per šį laikotarpį mačiau viską: nuo smulkių asmeninių siuntelių, keliaujančių su pažįstamais vairuotojais, iki milžiniškų logistikos projektų, reikalaujančių šimtų dokumentų suderinimo. Vienas dažniausiai pasitaikančių klausimų, kurį girdžiu iš klientų, yra susijęs su ta pačia problema – kaip pigiai ir greitai nuvežti daiktus į Vokietiją. Dažnai pasirenkamas variantas yra „autoprekyba“ arba paprastai tariant, siuntos perdavimas vairuotojams, kurie veža keleivius.

Kainos, kurią siūlo tokie neformaliei kurjeriai, atrodo labai viliojančios, ypač lyginant su standartinių kurjerių paslaugomis. Tačiau kaip žmogus, kuris praleido dešimtmetį tiesioginėje ir netiesioginėje logistikos srityje, privalu jums papasakoti ne tik apie tai, kas rašoma skelbimuose, bet ir apie tai, kas lieka už jų ribų. Vokietija – tai specifinė rinka su griežtais įstatymais ir savita kultūra, todėl čia klaidos kainuoja brangiau nei kur nors kitur. Šiame straipsnyje mes išanalizuosime, ar tikrai saugu patikėti savo turtą keleiviniam transportui, ir kokias paslėptas grandis turi tokia pervežimo grandinė.

Šiuo metu, kai pasaulinės prekybos srautai didėja, o Vokietija išlieka viena pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių, temptas sutaupyti tampa didelis. Tačiau logistikoje, kaip ir medicinoje, savivalba dažnai baigiasi brangiais gydymo (arba šiuo atveju – sprendimo) kaštais. Mes kalbėsime apie draudimą, muitinę, atsakomybę ir, žinoma, psichologinį ramybės aspektą. Skaitykite toliau, jei norite sužinoti profesionalią apžvalgą apie tai, kaip tik veikia ši „pilka“ logistikos sritis.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kokia teisinė pagrindas tokio tipo pervežimams ir ar jie legalūs?

Tai vienas sudėtingiausių klausimų, su kuriuo susiduriama. Teisiniu požiūriu, jei vairuotojas veža keleivius ir jis turi galiojantį keleivinių pervežimų licenciją (pvz., taksi leidimą arba tarptautinę keleivinę licenciją), jis gali vežti keleivio bagažą. Tačiau čia prasideda vokiai. Jei vairuotojas užsiima komerciniu siuntų pervežimu (t. y. gauna pinigus už pačią siuntą, o ne už keleivio vietą), tai pagal Vokietijos ir ES įstatymus jis privalo turėti profesionalų krovinių pervežimo licenciją.

Dauguma „Facebook“ grupių ar skelbimų portalų vairuotojų tokios licencijos neturi. Jie veža „kaip draugui“ arba „kaip pagalbinis bagažas“. Vokietijos policija ir Federalinis Krovinių Transporto Biuras (BAG) yra labai griežti šiuo klausimu. Jei sustabdomas automobilis, kuriame rasta daugiau nei keleivio asmens reikmėms skirtų siuntų (ypač jei jos komerciškai supakuotos, turi etiketes ar yra daug vienodo tipo dėžių), vairuotojui gali būti paskirta didelė bauda, o automobilis – konfiskuotas. Klientui, siuntėjui, tai reiškia, kad jo siunta gali būti areštuota kaip įrodymas byloje, ir ją bus labai sunku sugrąžinti. Taigi, legalumas yra „pilkojoje zonoje“, ir rizika čia yra abiejų pusių.

2. Ar siunta yra apdraudžiama, jei ją veža keleivinis automobilis?

Trumpas atsakymas: dažniausiai – ne. Čia yra rizikingiausias momentas. Profesionalios logistikos kompanijos turi specialų krovinių draudimą (CMR draudimas), kuris veikia nuo to momento, kai siunta yra priimta iki jos pristatymo. Šis draudimas dengia žalą, dingstėjimą ar sugadinimą.

Keleivinio automobilio KASKO arba civilinės atsakomybės draudimas paprastai nedengia vežamos komercinės siuntos vertės. Jei vairuotojas įvažiuoja į griovį arba įvyksta avarija, draudimo kompanija sumokės už automobilio remontą, bet ne už jame buvusiuose televizoriųus ar kompiuterius. Vairuotojas asmeniškai retai kada turi galimybes atlyginti brangų krovinį. Dirbdamas srityje 20 metų, mačiau daugybę situacijų, kai žmonės likdavo be daiktų ir be jokios kompensacijos, nes pasirašė paprastą popierių be jokios juridinės galios. Turėtumėte žinoti, kad jei nėra specialaus draudimo poliso, visą riziką nešate tik jūs.

3. Kaip Vokietijos muitinė traktuoja tokias siuntas?

Vokietija (Zoll) yra žinoma savo efektyvumu ir nepriklausomumu. Muitinės tarnybos dažnai tikrina ne tik didelius sunkvežimius, bet ir keleivinius automobilius, ypač jei jie važiuoja iš Rytų arba Šiaurės Europos. Jei vairuotojas yra užsienietis (ne Vokietijos pilietis) ir veža daugiau nei asmeninio pobūdžio daiktų, muitinės pareigūnai gali įtarti, kad vyksta nelegali prekyba arba apmokestinamo veiklos slėpimas.

Siuntos, kelionės su keleiviais, dažnai neturi tinkamų prekių deklaracijų. Jei siunta yra nauja (pvz., drabužiai su etiketėmis, elektronika), o jos vertė viršija 430 eurų (asmeniniam importui iš nep ES šalių) arba yra komercinės prekės, gali būti pritaikyti muito mokesčiai ir PVM. Problema ta, kad jei siunta nėra tinkamai deklaruojama, ją gali konfiskuoti. Be to, gavėjas Vokietijoje gali įkliūti į mokesčių mokėtojų sąrašus. Profesionalus vežėjas visada užtikrina tinkamus customs dokumentus (pvz., EX1 arba T1), o „autopiratas“ apie tai dažnai net neturi pagalvojimo.

4. Kokios tikslios rizikos susijusios su siuntos praradimu ar sugadinimu?

Fizinės rizikos čia yra didelės. Keleiviniai automobiliai nėra pritaikyti krovinių pervežimui. Siuntos dažnai kraunamos į bagažinę, kurioje jos gali slankioti, gulti ant vienos kitos, būti spaudžiamos kitų keleivių lagaminų. Nėra tvirtų fiksavimo juostų, kurios naudojamos krovinių kabinese.

Be to, yra ir „žmogiškojo faktoriaus“ rizika. Vairuotojas, kuris tiesiog „uždirba pinigeli kelionės metu“, gali neįvertinti, kad siunta yra trapu. Jis gali staigiai stabdyti, važiuoti blogomis kelių sąlygomis arba palikti automobilį saulėkaitoje su elektronika viduje. Per savo karjerą mačiau, kaip dailus baldai buvo susibręžę tiesiog todėl, kad buvo uždėti ant viršaus nepriveržtoje bagažinėje. Jei siunta sugenda, ieškoti atsakomybės be raštiškos sutarties beveik neįmanoma – vairuotojas gali tiesiog neatsiliepti į skambučius arba sakyti, kad „taip buvo paduota“.

5. Ar galima sekti siuntos kelionę realiu laiku?

Standartinės kurjerių kompanijos siūlo detalius „tracking“ numerius, kurie leidžia matyti, kur yra siunta, kada ji buvo įkelta, kada iškelta ir kada pristatyta. Tai suteikia psichologinę ramybę.

Siunčiant su keleiviais, stebėjimas dažniausiai vyksta per „WhatsApp“ arba „Facebook Messenger“. Vairuotojas gali parašyti „važiuoju prie Kauno“, „esu Lenkijoje“, „jau arti“. Tačiau tai nėra objektyvi informacija. Vairuotojas gali užstrigti sienojje, gali pakeisti planus, gali paimti dar keleivių ir dėl to pavėluoti. Jei vairuotojas neatsiliepia 3 valandas, jūs pradedate panikuoti. Tokio neformalaus komunikacijos trūkumas sukuria didelį stresą, ypač jei siunta yra skubi arba svarbi. Nėra centralizuotos sistemos, į kurią galėtumėte kreiptis skunde.

6. Ką daryti, jei vairuotojas neatvyksta į susitikimo vietą arba dingsta?

Tai, deja, nėra retas atvejis. Neformaliame sektoriuje vairuotojų pasitikėjimo lygis varijuoja. Yra atvejų, kai vairuotojas gali pamiršti, susirgti, arba, kas blogiausia, nuspręsti, kad kitas pasiūlymas buvo pelningesnis, ir tiesiog išnykti.

Jei taip atsitinka, jūs neturite juridinio instrumento, kad privestumėte jį atsakomybėn. Policija tokias bylas dažnai traktuoja kaip civillines bylas tarp dviejų fizinių asmenų ir neskuba tiria, ypač jei vertė nėra milžiniška. Jūs prarandate ne tik lauką, bet ir laiką. Gali tekti skubiai ieškoti alternatyvaus sprendimo, paskutinę akimirką mokant brangiau kainą. Profesionalus brokeras visada turi atsarginius planus ir garantuoja pristatymą, o čia – viskas remiasi vieno žmogaus sąžine.

7. Ar yra kokių nors apribojimų dėl siuntų rūšies ar dydžio?

Žinoma, yra. Keleivinis automobilis turi ribotą bagažinės erdvę. Jei siuntei reikia 2 kubinių metrų erdvės, ją tiesiog neįpigsite į „Volkswagen Passat“. Tačiau apribojimai taipogi susiję su saugumu. Negalima vežti pavojingų krovinių (degalų, aerozolių, cheminių medžiagų) be specialios licencijos ir įrangos. Vairuotojai, siekd uždirbti, dažnai apie tai neprisimena ir sutinka vežti viską.

Taip pat yra rizika su gėrimais ir tabaku. Vokietijoje griežtai kontroliuojamas akcizo prekių kiekis, kurį gali atsivežti asmuo ne verslo tikslais. Jei vairuotojas veža 10 kartonų cigarečių ar keletą degtukinių dėžučių alkoholio „draugui“, tai yra akcizų slėpimas. Jei tokia siunta bus rasta, ne tik gausite baudą, bet ir gali būti iškelta baudžiamoji byla. Niekas nesugebės jums padėti, jei sulaikys jus su nelegaliu alkoholio kiekiu, kurį „tai vairuotojas padėjo“.

8. Kaip atrobei asmens duomenų apsauga tokiose kelionėse?

Duomenų apsauga (GDPR) šiais laikais yra svarbi. Perduodant siuntą profesionaliai, duomenys apie siuntėją ir gavėją yra saugomi duomenų bazėse su prieigos teisėmis. Perduodant siuntą per keleivinį transportą, jūs dažnai tiesiog perduodate savo adresą, telefono numerį ir pavardę visiškam pažįsttamam arba žmogui, kurį radote internete.

Nėra garantijos, kad šie duomenys nebus panaudoti kitais tikslais (pvz., reklamos siuntimui arba parduodami trečiosioms šalims). Be to, jei vairuotojas pristato siuntą į gavėjo namus, jis mati gavėjo gyvenamąją vietą, kas kelia saugumo riziką, ypač jei siunta yra brangi. Profesionalus kurjeris veikia pagal griežtas procedūras ir konfidencialumo reikalavimus, o „laisvai samdomas“ vairuotojas jų neturi.

9. Ar tikrai taip daug taupoma pinigų, lyginant su profesionaliu pervežimu?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip. Jei kurjeris klauso 50-100 eurų už siuntą, o vairuotojas paprašo 20 eurų už „užpilimą“, skirtumas akivaizdus. Tačiau eksperto akimis, turiu pasakyti, kad tai yra „netikroji“ ekonomika. Turite įtraukti rizikos premiją.

Kas nutiks, jei 20 eurų sumokėjusiam vairuotojui dingsta 500 eurų vertės siunta? Jūs praradote 500 eurų. Jei kreipiatės į profesionalią kompaniją, už 100 eurų jūs gaunate garantą, kad, net ir nutikus avarijai, jums bus sumokėta 500 eurų (draudimo). Taigi, mokėdami mažiau, jūs iš tikrųjų perkatė bilietą į loteriją, kur prizas gali būti neigiamas. Be to, dažnai pasitaiko, kad neformalieji vairuotojai po to, kai atvyksta į vietą, pradeda reikalauti papildomų pinigų už „kėlimą“, „laukimą“ arba „benziną“, nes kaina „nebuvo galutinė“. Tokios neplanuotos išlaidos išlygina pradinę kainos naudą.

10. Kada vis dėlto galima pasitikėti siuntą keleiviniam transportui?

Esu objektyvus, todėl negaliu sakyti, kad visi tokie pervežimai yra blogi. Yra atvejų, kai tai yra priimtinas pasirinkimas. Pavyzdžiui, jei vežate nedidelę asmeninę siuntelę (pvz., drabužius, maistą, knygas) draugui ar šeimos nariui, kurį pažįstate asmeniškai, ir vairuotojas yra jums patikimas asmuo (pvz., bendras pažįstamas).

Taip pat, jei siuntos vertė yra žema (pvz., 10-20 eurų), ir jums nėra taip svarbu, kada ji atkeliauja (nėra griežto deadline‘o), tuomet rizika yra priimtina. Tačiau jei kalbame apie verslo siuntas, brangią elektroniką, dokumentus, baldus ar bet ką, kas jums svarbu ir ką norite gauti garantuotai – tokiu atveju asmeninis transportas yra netinkamas pasirinkimas. Logistikoje pagrindinis turtas yra ne pats krovinys, o pasitikėjimas ir užtikrintumas, o jį gali duoti tik profesionali įmonė.

Išvada

Apibendrinant ilgą metų patirtį šioje srityje, galiu teigti viena: siuntų pervežimas kartu su keleiviais į Vokietiją yra „loterija“. Ji gali pasibaigti sėkmingai ir jūs nusprendžiate, kad visiems apie tai meluojama, tačiau viena nepavykusi kelionė gali jus apkaršyti daugiau nei sutaupyta per metus. Vokietija – tai rinka, kurioje veikia taisyklės, o ne „galvos susukimas“.

Rizikos dėl draudimo, muitinės kontrolės, fizinio sugadinimo ir vairuotojo sąžinės yra per didelės, kad būtų verta taupyti ant kelionių bilieto kainos. Jei siunta jums brangi, rinkitės licencijuotus vežėjus, kurie pateikia sutartis, turi draudimą ir žino muitinės procedūras. Niekas nenori gauti skambučio iš Vokietijos muitinės arba sužinoti, kad jo siunta gulėjo lietuje kažkur Lenkijos pakelėje. Pasitikėkite savo turtu tik ekspertams.