Ar saugu rinktis mikroautobuso keliones į Vokietiją?

Įvadas

Vokietija jau dešimtmečius išlieka viena populiariausių kryptų tarp lietuvių. Nesvarbu, ar tai kelionė darbo reikalais, vizitas pas giminaičius, medicininės procedūros ar paprasta turistinė išvyka, kiekvenas iš mūsų nori pasiekti tikslą greitai, patogiai ir, svarbiausia, saugiai. Pasirinkus transporto priemonę, dažnai kyla dilema: važiuoti savo automobiliu, lėktuvu ar pasitikėti keleivinio transporto paslaugomis? Pastaraisiais metais itin išaugo mikroautobusų kelionių populiarumas. Tačiau kartu su kylančia paklausa natūraliai didėja ir abejonių: ar tikrai šis transporto tipas yra saugus tokiam ilgam maršrutui kaip Vilnius–Berlynas ar, tarkime, Kaunas–Miunchenas?

Dirbęs tarptautinių pervežimų srityje daugiau nei dvi dešimtis metų, esu matęs šios rinkos virsmus nuo pat jos pradžių. Mažiau prieš dvidešimt metų keliavimas mikroautobais dažnai buvo susijęs su dideliu komforto ir saugumo kompromisu. Tačiau šiandainė situacija yra radikaliai kitokia. Moderni logistika, griežti Europos Sąjungos reglamentavimai ir technologinės pažangos viską pakeitė. Šiame straipsnyje nepasakysiu paprastų „taip“ ar „ne“. Vietoj to, kaip praktikas ir ekspertas, išsamiai paaiškinsiu, kas lemia mikroautobuso kelionės saugumą, ką turėtumėte žinoti prieš įsigyjant bilietą ir kodėl profesionalų paslaugos dažnai pranoksta privažiavimo savo automobiliu rizikas.

Saugumas kelyje nėra atsitiktinis dalykas – tai sisteminis procesas, kuris prasideda ne nuo to, kai variklis užsiveda, o dar daug anksčiau, kai kompanija planuoja maršrutą, renka vairuotojus ir prižiūri techninę būklę. Suprasdami šius mechanizmus, galėsite drąsiau priimti sprendimą ir jaustis ramesniems kelyje.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

1. Ar mikroautobusai yra techniškai taip pat patikimi kaip didieji autobusai?

Tai vienas dažniausiai pasitaikančių klausimų, ir jo atsakymas priklauso ne nuo pačios transporto priemonės klasės, o nuo to, kaip ja tvarkomasi. Profesionaliose pervežimų kompanijose naudojami mikroautobusai (pvz., Mercedes-Benz Sprinter, VW Crafter arba Ford Transit) yra pritaikyti ne tik kroviniams, bet ir ilgoms keleivinėms kelionėms. Šie automobiliai turi galingus, ekonomiškus variklius, kuriais lengviau įveikti Vokietijos autostradų posūkius ir ilgus nuotolius.

Svarbiausia čia yra techninė priežiūra. Esąs srityje ilgai, galiu pasakyti, kad geras nešėjas techninę apžiūra praeina ne kas 6 mėnesius (kaip įprasta fiziniam asmeniui), o kas kelias savaites ar tarp kiekvieno ilgo reiso. Prieš išvykstant į Vokietiją, mechanikai tikrina ne tik tepalus ir stabdzius, bet ir padangų protektoriaus gylį, šviesų veikimą ir visą vaizdo sistemą. Be to, šiuolaikiniai mikroautobusai yra aprūpinti pažangiomis saugumo sistemomis: ABS, ESP (elektroninė stabilumo kontrolė), kuri yra būtina slidžiame Vokietijos ore, daugiau oro pagalvių ir lenktynių tipo sėdynių su įkabinamais diržais. Techniškai prižiūrimas mikroautobusas ilgame maršrute gali būti net saugesnis už seną, techninę apžiūrą praleidusį keleivinį autobusą.

2. Kokie reikalavimai taikomi mikroautobusų vairuotojams? Ar jie tikrai profesionalai?

Saugumas priklauso nuo žmogaus prie vairo. Daugelis susimąsto, ar vairuotojas yra tiesiog „žmogus su vairuotojo pažymėjimu“, ar tikrasis profesionalas. Teisinis požiūris čia griežtas. Norint vykdyti komercinius tarptautinius keleivinius pervežimus mikroautobusu (kai sėdimų vietų skaičius viršija 9, įskaitant vairuotoją), vairuotojas privalo turėti ne tik „D“ kategorijos vairuotojo pažymėjimą, bet ir profesionalų vairuotojo kvalifikacinį pažymėjimą (Code 95).

Tai reiškia, kad vairuotojas ne tik išlaikė vairavimo egzaminą, bet ir baigė specialius kursus, susijusius su ekonominiu vairavimu, įvykių prevencija, darbu su keleiviais ir pirmąja pagalba. Be to, patikimų kompanijų vairuotojai dažniausiai turi ilgametę patirtį. Jie gerai išmano Vokietijos eismo taisykles, kurios vietomis skiriasi nuo Lietuvos (pavyzdžiui, prioritetai žieduose, leistinas greitis automagistralėse ir t.t.). Mano patirtis rodo, kad vairuotojo psichologinė būklė ir patirtis yra svarbiausias saugumo faktorius. Profesionalas žino, kada reikia padaryti pertrauką, kaip nereaguoti į agresyvų kitų vairuotojų elgesį ir kaip išlaikyti ramybę „spūstyse“ prieš Berlyną arba Frankfurte.

3. Kaip reguliuojamas vairuotojo darbo ir poilsio laikas? Ar jie nevairuoja išsigalvoję?

Tai yra vienas svarbiausių saugumo aspektų, apie kurį dažnai negalvoja keleiviai, tačiau kuris yra griežtai kontroliuojamas ES lygmeniu. Niekas negali vairuoti 20 valandų iš eilės, nors kai kurie „piliečiai“ savo automobiliais bandytų tai padaryti. Tarptautiniuose pervežimuuose galioja griežti darbo laiko reglamentai (EGS 561/2006).

Vairuotojas privalo naudotis vaizdo rašymo įrenginiu (tachografu), net jeigu mikroautobuso masė tai nereikalauja – komercinėse veiklose jis dažnai būna įrengtas papildomai. Pagal taisykles, po 4,5 valandų vairavimo būtina padaryti 45 minučių pertrauką (arba suskaldyti į 15 min. + 30 min.). Paros darbo laikas negali viršyti 9 valandų (išskirtiniais atvejais – 10 valandų), o po 6 dienų darbo būtina 45 valandų poilsis (t.y., „savaitgalis“). Tai užtikrina, kad vairuotojas prie vairo sėdi atsigavęs, budrus ir orientuotas. Pasitikėdami legaliai veikiančia transporto kompanija, jūs galite būti tikri, kad vairuotojas nebus išsekintas, kas yra pagrindinė avarijų priežastis keliuose.

4. Ką daryti, jei įvykia avarija ar techniškas gedimas Vokietijoje?

Niekas nėra apdraustas nuo nutikimų. Net naujausias automobilis gali sugesti, o net geriausias vairuotojas gali patirti nelaimingą atsitikimą (nors statistiškai tai reta). Skirtumas tarp savo kelionės ir profesionalios paslaugos yra tai, kas vyksta po įvykio. Jeigu jūs važiuojate savo automobiliu ir jis sugestą A9 autostradoje, jūs likvote vieni su problema: reikia ieškoti vilkiko, kalbėtis su draudiku, nerimauti apie viešbutį.

Keliaujant profesionaliu mikroautobusu, atsakomybė gulą ant pervežėjo. Kompanijos turi 24/7 techninės pagalbos linijas. Jei mikroautobusas sugenda, iškviečiamas vilkikas, o keleiviai paprastai perkeliami į kitą transporto priemonę arba, jei įvykis įvyko vėlai naktį, apgyvendinami viešbutyje kompanijos lėšomis. Taip pat visi keleiviai yra draudžiami. Lietuvoje ir ES veikiančios kompanijos privalo turėti keleivių civilinės atsakomybės draudimą. Tai reiškia, kas įvykus avarijai, žalos atlyginimas nebus kankinamas teisme su vienu vairuotoju, o bus užtikrintas draudimo kompanijos.

5. Ar mikroautobuso kelionė į Vokietiją yra saugesnė nei važiavimas savo automobiliu?

Statistiškai ir praktiškai – taip. Nors psichologiškai daugeliui atrodo, kad savo automobilis yra „saugiausia tvirtovė“, faktai rodo kitą. Keliaujant savo automobiliu, jūs patys esate atsakingi už viską: nuo techninės būklės iki savo fizinės formos. Ilgos kelionės (apie 1000–1200 km viena kryptimi) sukelia didelį nuovargį. „Vairavimo hipnozė“ yra reali grėsmė, kai dėl monotonijos reakcija sulėtėja.

Be to, savo automobiliu dažnai stengiamės važiuoti kuo greičiau, kad praeitume „spūstis“ arba pasiektume tikslą anksčiau. Profesionalaus vairuotojo tikslas yra ne greitis, o punktualumas ir saugumas. Jis vairuoja ekonomiškai, laikosi saugaus atstumo ir neleidžia emocijoms valdyti vairo. Taip pat verta paminėti, kad mikroautobuso vairuotojas gerai pažįsta kelią. Jis žino, kur yra pavojingi posūkiai, kur dažnai stovi policija (ypač Vokietijoje, kur greičio matavimas dažnas) ir kur geriau padaryti pertrauką. Žinių ir patirties pranašumas čia neginčijamas.

6. Kaip pasirinkti saugią pervežimų kompaniją? Kuo remtis?

Rinka yra įvairi: nuo didelių, žinomų bendrovių iki mažų, vos startuojančių vežėjų. Pasirinkimas lemia saugumą. Pirma, patikrinkite, ar kompanija turi licenciją. Lietuvoje tai yra Tarptautinių keleivinių pervežimų licencija, išduodama Susisiekimo ministerijos. Ant mikroautobuso gali būti maža (8x18 cm) balta su melsva lenta su licencijos numeriu. Jei tokios lentos nėra – pervežimas gali būti nelegalus, o tai reiškia, kad draudimas negalioja, ir vairuotojas gali vengti taisyklių.

Antra, skaitykite atsiliepimus internete. Neapsigaukite vienu palankiu arba vienu neigiamu atsiliepimu, ieškokite tendencijų. Jei žmonės rašo, kad vairuotojas važiavo agresyviai, vėlavo ar buvo neblaivus – vengkite tokių paslaugų. Trečia, atsižvelkite į amžių. Naujesnis mikroautobusas ne tik komfortiškesnis, bet ir saugesnis, turi modernesnes stabdžių sistemas. Galiausiai, normali kompanija visada su jumis pasirašo sutartį (arba išduoda kvitą) ir turi aiškias taisykles dėl bagažo ir bilietų atšaukimo. Jei viskas vyksta „žodžiu“ per socialinius tinklus be jokios dokumentacijos – tai didelė rizika.

7. Ar keliavimas mikroautobusu yra saugus žiemą, kai Vokietijoje būna sniego ir ledo?

Žiemos kelionės į Vokietiją turi savo specifiką. Vokietijos klimatas švelnesnis nei Lietuvos, tačiau kalnuotose vietovėse (pvz., Bavarijoje, Hesene) arba staigiai pasikeitus orams, sąlygos gali tapti pavojingos. Profesionalios kompanijos pasiruošusios šiems iššūkiams. Mikroautobusai yra komplektuojami su žieminėmis padangomis (dažnai su ašimis), o kai reikia – ir grandinėmis (nors Lietuvoje ir Vokietijoje tai retai būna būtina paprastiems maršrutams, nebent keliama į kalnus).

Svarbiausia – vairuotojo įgūdžiai. Jie yra mokomi vairuoti šlipiu paviršiumi, žino, kaip elgtis, jei automobilis pradeda slysti. Be to, kompanijos stebi orų prognozes. Jei oras numatomas katastrofiškas, kelionė gali būti atidėta arba pakeistas maršrutas. Savo automobiliu važiuodami dažnai spaudžiame save „nuvažiuoti bet kokia kaina“, nes pavyzdžiui, lėktuvo bilietas ar viešbutis jau sumokėtas. Profesionalas nesiims rizikos, jei kelyje tiesiog neįmanoma važiuoti saugiai. Jūsų saugumas čia yra prioritetas Nr. 1.

8. Kaip saugus mikroautobusas smūgio atveju?

Daugelis mano klientų klausia apie mikroautobuso „tvirtumą“. Nors tai nėra sunkvežimis ar tankas, šiuolaikiniai mikroautobusai yra kuriami taip, kad atlaikytų didelius apkrovimus. Rėmų konstrukcijos yra sustiprintos, o vairuotojo ir keleivių zonos turi apsaugos zonas, kurios sugeria smūgio energiją.

Tačiau svarbiausia smūgio atveju yra saugos diržai. Lietuvoje ir Vokietijoje galioja griežtas reikalavimas: visi keleiviai privalo užsisegti diržus. Nors mikroautobuse tai gali atrodyti nepatogu (ypač jei norite pasislinkti), statistika nepalieka abejonių – diržai išgelbėja gyvybes. Profesionalus vairuotojas nepradės važiuoti, kol visi nebus užsisegti. Taip pat dauguma šiuolaikinių mikroautobusų turi „kompresijos“ diržus, kurie smūgio metu užtikrina, kad žmogus neatsisuktų per stipriai ir neiškristų iš sėdynės. Tai vienas pagrindinių argumentų, kodėl mikroautobusas yra saugesnis už, tarkime, traukinį, kur dažnai sėdima be diržų.

9. Ar yra kokių nors specifinių Vokietijos eismo taisyklių, kuriuos turi žinoti mikroautobuso vairuotojas, ir tai veikia mano saugumą?

Žinoma. Vokietija turi vieną griežčiausių ir geriausiai organizuotų eismo priežiūros sistemų pasaulyje. Mikroautobuso vairuotojas turi būti labai aiškiai informuotas apie greičio limitus. Nors ant kai kurių autobanų nėra ribojimo, rekomenduojamas greitis yra 130 km/h, o mikroautobusams (dažniausiai viršijantiems 3,5 t arba turintiems daugiau nei 9 vietas) dažnai taikomas 80 km/h arba 100 km/h limitas, priklausomai nuo specifinės masės ir konfigūracijos. Griežtas greičio laikymasis yra pagrindinė avarijų prevencijos priemonė.

Taip pat Vokietijoje veikia „Environmental Zones“ (Umweltzone) – miestų zonos, į kurias gali važiuoti tik automobiliai su tam tikru (dažniausiai žaliu) ekologiniu pažymėjimu. Profesionalus vairuotojas žino, kurių miestų centre negali važiuoti, kad nebūtų nubaustas dideliu baudu ir kad nekeliant rizikos įvežti keleivius į draudžiamą zoną. Taip pat griežtai draudžiama naudotis mobiliuoju telefonu be „hands-free“ sistemos (net jei tik laikote ausyse). Šios taisyklės vairuotojui yra „auksinis standartas“, ir jų laikymasis tiesiogiai užtikrina sklandžią ir be avarijų kelionę.

10. Ar pigūs bilietai reiškia prastą saugumą? Kaip kaina susijusi su kokybe?

Kaina dažnai yra pagrindinis veiksnys renkantis kelionę, tačiau srityje, kurioje dirbu, aš visada sakau: „nėra nieko brangiau už gyvybę“. Jei matai bilietą, kurio kaina yra dvigubai ar trigubai žemesnė nei rinkos vidurkis, turi kilti įtarimų. Kaip kompanija gali padengti degalų kainą (kuria Vokietijoje ir Lenkijoje yra aukšta), vairuotojo atlyginimą, techninę priežiūrą, mokesčius už kelių naudojimą (Vignette ir mokami keliai Vokietijoje) ir vis tieg uždirbti?

Pernelyg žema kaina dažnai reiškia, kad taupoma kur nors kitur. Galbūt vairuotojas dirba be poilsio, kad atliktų dvigubą pamainą ir taip sutaupyti algą. Galbūt mikroautobusas neturi tinkamo draudimo. Galbūs techninė priežiūra atliekama „akių“ uždaromose garažų kiemuose. Nereiškia, kad turite rinktis brangiausią variantą, tačiau rinkitės vidutinę kainą. Jei kaina atrodo reali (atsižvelgiant į degalų kainą ir atstumą), tai rodo, kad kompanija moka užsidirbti ir toliau investuoti į saugumą. Pigu gali tapti labai brangu, jei kelyje kilęs techninis gedimas arba avarija privers jus išleisti tūkstančius eurų.

Išvada

Apibendrinant, klausimas „ar saugu rinktis mikroautobuso keliones į Vokietiją?“ turi vienareikšmį atsakymą: taip, jeigu pasitikite teisinga kompanija.