Ar saugu keliauti mikroautobusu į Vokietiją su augintiniais?

Kelionė į Vokietiją gali būti iššūkis, ypač kai jūsų kompanijoje yra keturkojis draugas. Dauguma savo augintinius laiko šeimos nariais, todėl natūralu kilti klausimams apie jų saugumą ir komfortą ilgos kelionės metu. Per daugiau kaip dvidešimt metų dirbu tarptautinių keleivių ir krovinių pervežimų srityje, ir galiu pasakyti viena: transporto pasirinkimas yra svarbiausia lemiantis veiksnys.

Mikroautobusų pervežimai šiuo metu yra vienas populiariausių būdų pasiekti Vokietiją iš Lietuvos. Tačiau ar tai tikrai saugu? Ar vairuotojai yra pasiruošę elgtis su gyvūnais? Kokios galimos rizikos ir kaip jų išvengti? Šiame straipsnyje remiuosi savo ilgamete praktika, kad paaiškinčiau, kaip šios kelionės vyksta iš vidaus, ir ką turėtumėte žinoti, prieš pasitikdami augintinį vairuotojui.

Svarbiausia – suprasti, kad profesionalus pervežimas nėra tas pats, kas kaimyno pasiūlymas nuvežti automobiliu. Professionalizuotos transporto kompanijos turi griežtus protokolus, technines priemones ir patirtį, kurios užtikrina, kad jūsų augintinis atvyks į paskirties vietą ne tik saugiai, bet ir ramia būsena.

Toliau nagrinėsime dažniausiai užduodamus klausimus, kad išaiškintume visus niuansus, susijusius su šia kelione.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Ar mikroautobusai yra pritaikyti keliauti su gyvūnais?

Taip, ir tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl verta rinktis šį transportą. Profesionaliame pervežime naudojami mikroautobusai, pvz., „Mercedes-Benz Vito“ ar „VW Transporter“, yra erdvūs ir turi pakankamai vietos ne tik keleiviams, bet ir gyvūnų narveliams ar transportavimo dėžėms. Skirtingai nei paprastuose lengvuosiuose automobiliuose, mikroautobusuose gali būti specialiai pritaikytos vietos tvirtinti gyvūnų transporterius, kad jie nešoktų ir nesisuktų važiuojant.

Be to, šie automobiliai turi geresnę važiuoklę ir amortizaciją, kas sumažina vibraciją. Gyvūnai, ypač šunys, jaučia kelią. Jei kelionė būna labai šiurkšti, gyvūnas gali stipriai susinervinti ar net susižaloti, jei nėra tikrai užfiksuotas. Ilgametes patirties turintys vairuotojai žino, kaip pakrauti krovinį taip, kad svorio centras būtų toks, kuris užtikrintų maksimalų stabilumą. Taip pat svarbu paminėti oro kondicionierių – jis ne tik keleiviams, bet ir augintiniams būtinas vasarą, o žiemą veikia efektyvi šildymo sistema.

2. Kokius dokumentus reikia turėti, kad gyvūnas galėtų keliauti į Vokietiją?

Tai vienas techniniškai sunkniausių, bet labai svarbių klausimų. Vokietija yra Europos Sąjungos šalis, todėl joje galioja griežti gyvūnų pervedimo taisyklės. Pagrindinis dokumentas yra ES gyvūno pasas (nebent kalbame apie triušius, graužikus ar paukščius – čia taisyklės šiek tiek kitokios, bet dažniausiai keliuojame su šunimis ir katėmis).

Pase turi būti: 1. Identifikacinis mikroschema (čipas). Ji turi būti skaitoma ISO standarto skaitytuvu. 2. Pasas su nuotrauka. 3. Pasiskiepijimas nuo pasiutligės. Skiepas turi būti padarytas ne anksčiau kaip prieš 21 dieną (pirmasis kartą), tačiau svarbiausia – jis turi būti galiojantis. 4. Priešparazitinė gydymo procedūra. Tai yra kritiška Vokietijai. Gyvūnas turi būti gydomas nuo kirmėlių (taenoidų ir echinokokų). Gydytojas turi užpildyti pasą ir nurodyti, kad vaistas buvo duotas ne anksčiau kaip prieš 120 valandų (5 dienas) ir ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki išvykimo iš Lietuvos.

Be šių dokumentų, vairuotojas gali neleisti įslipti į mikroautobusą, o Vokietijos pasienio kontrolė gali neleisti įvežti gyvūno arba jį izoliuoti. Mano patirtis rodo, kad klientai dažnai pamiršta apie šią 24–120 valandų taisyklę, todėl visada patariu dar kartą patikrinti veterinarijos gydytojo įrašus prieš kelionę.

3. Ar vairuotojai turi patirties su gyvūnais?

Profesionaliose kompanijose vairuotojai parenkami ne tik pagal vairavimo įgūdžius, bet ir pagal atsakomybę bei požiūrį į gyvūnus. Esu matęs, kaip per ilgus metus vairuotojai išmokta suvokti gyvūnų kalbą – jie pastebi, kai šuo tampa neramus, kai kačka kvėpuoja per sunkiai arba kada reikia sustoti.

Geras vairuotojas niekada nekeiks įtūžio į gyvūną. Jis žino, kad kelionė yra stresas, ir elgiasi ramiai bei užtikrintai. Dar vienas svarbus dalykas – vairuotojai žino, kur yra veterinarinės pagalbos punktai maršrute. Jei įvyksta įvykis, pvz., gyvūnas staiga susirgsta arba sužaloja save, vairuotojas turi žinoti, kur greičiausiai galima gauti pagalbą. Mūsų kompanijoje vairuotojai turi instrukcijas, kaip elgtis su skirtingais gyvūnais – nuo mažųjų šuniukų iki didelių dogų.

4. Kaip užtikrinamas gyvūno saugumas važiuojant?

Saugumas – ne tik techninė automobilio būklė, bet ir tvirtinimo metodai. Mikroautobusuose gyvūnai negali būti laisvi. Tai ne tik saugumo, bet ir įstatymo reikalavimas. Šunys turi būti transportuojami narveliuose, užtvirtintuose dirbtelėse arba sujungti saugos diržais (jei tokia įranga yra leidžiama ir pritaikyta).

Krokšyje turi būti įrengtos specialios juostos arba kabliai, kuriais užfiksuojamas narvelis, kad jis nenukristų staigiai stabdant arba įvykus avarinei situacijai. Aš visada primenu savo klientams – pasirūpinkite kokybišku narveliu. Jis turi būti pakankamai didelis, kad gyvūnas galėtų atsistoti ir pasisukti, bet ne per didelis, kad gyvūnas nenukristų viduje važiuojant posūkiu. Vokietijos keliai paprastai yra gerai prižiūrimi, tačiau Autostradose (Autobahn) greičiai dideli, todėl staigus manevras gali būti pavojingas neįtvirtintam „bagažui“.

5. Ar augintiniai jaučia stresą mikroautobuse?

Žinoma, kiekvienas gyvūnas jaučia stresą keičiant aplinką. Tačiau mikroautobusas yra dažniau mažiau trikdomas aplinka nei, pvz., lėktuvas ar traukinys. Kelyje su mikroautobusu nėra didelių aukštų, sūdžių ir tūzmo kaip oro uoste. Be to, vairuotojas yra arti.

Jei keliaujate su katinu, jis gali būti jautresnis. Tada rekomenduojama uždengti narvelį skara, kad katė nematytų besikeičiančio vaizdo, taip sumažinant nerimą. Šunys dažniau ramiau jaučiasi, kai girdi vairuotojo balsą arba muziką (jei ji groja ramina). Profesionaliai organizuojamuose pervežimuose stengiamės nenaudoti aštrių garso signalų ar triukšmingos muzikos. Mano patirtis rodo, kad dauguma gyvūnų po pirmųjų 100–150 kilometrų nurimsta ir užmiega, nes monotoninis važiavimas veikia kaip raminantis faktorius.

6. Kaip tvarkomi sustojimai maistui ir tuštinimuisi?

Tai yra vienas iš privalumų važiuojant mikroautobusu palyginti su dideliais autobusais. Mikroautobusui lengviau priartėti prie poilsio zonos, o maršrutai dažnai planuojami lankiau. Vairuotojai turi grafiką, bet jis yra lankstus, ypač kai keliame gyvūnus.

Įprasta praktika – sustoti kas 3–4 valandas. Šiuo laikotarpiu ne tik vairuotojas gali pailsėti (kas yra būtina dėl saugumo), bet ir gyvūnai gali išlipo į lauką. Šunims reikalingi trumpi pasivaikščiojimai ant pavadėlio, kad galėtų užsiūlėti ir atsipalaiduoti. Vairuotojas turi paruoštos vandens butelius ir dubenėlius. Vasarą vandenį pilame dažniau. Svarbu: gyvūnas niekai nepaliečiamas be pavadėlio net poilsio zonoje, net jei jis labai draugiškas. Vokietijos poilsio vietose gali būti daug kitų gyvūnų ar važiuojančių automobilių, tad nelaiku nutrūkęs šuo gali būti pavojaus šaltinis.

7. Ar yra apribojimų pagal gyvūnų veislę ar dydį?

Techniškai mikroautobuse gali tilpti dideli šunys (pvz., vokiečių aviganiai, labradoriai), jei jiems paruoštas atitinkamas dydžio narvelis. Tačiau yra tam tikrų apribojimų, susijusių ne su dydžiu, o su agresyvumu. Vairuotojas turi teisę nepriimti gyvūno, jei jis aiškiai agresyvus ir gali kelti pavojų kitiems keleiviams ar pačiam vairuotojui.

Taip pat reikia atsižvelgti į snūbres (brachycefalinės veislės – mopsai, buldogai, pekinai). Jų kvėpavimo sistema yra pažeidžiama, todėl jie blogiau toleruoja stresą ir karštį. Vasarą tokių veislių gyvūnų pervežimas yra didelė atsakomybė. Mes visada sudarome individualų grafiką tokiems gyvūnams – dažniau stabdome, didžiau stebime temperatūrą salone. Jei gyvūnas labai didelis (sveria daugiau nei 50–60 kg) ir netelpa į standartinį narvelį, gali reikėti specialios įrangos, todėl būtina šį faktorių pranešti iš anksto.

8. Kas atsitinka, jei gyvūnas susirgs ar sužaloja kelyje?

Nors mes visada tikimės geriausio, būtina žinoti ir blogiausio scenarijų. Profesionalių pervežėjų draudimas apima ne tik keleivius, bet ir juos lydintį turtą, tačiau gyvūnų gyvybės draudimas yra atskira klausimo sritis. Vis dėlį, patyręs vairuotojas žino, ką daryti.

Pirmiausia, vairuotojas turi veterinarijos pagalbos punktų sąrašą maršrutu su telefonų numeriais. Jei gyvūno būklė pasidaro kritiška (pvz., viduriavimas, vėmimas, dusulys), mes nedelsiame stojame netoliartimiausioje veterinarijos klinikoje. Vokietijoje veterinarijos paslaugos yra aukšto lygio, tačiau brangios. Todėl visada patariu klientams turėti su savo nedidelę sumą pinigų arba draudimo polisą, kuris dengia veterinarijos išlaidas užsienyje. Mano praktikoje buvo atvejų, kai tekdavo skubiai kreiptis pagalbos, ir dėl greito reagojimo gyvūnai buvo išgelbėti.

9. Kaip užtikrinamas švara ir higiena mikroautobuse?

Niekas nenori važiuoti užterštame automobilyje su svetimų gyvūnų plaukais. Profesionalios kompanijos turi griežtas higienos taisykles. Po kiekvienos kelionės (arba dienos pabaigos) mikroautobusas tvarkomas: išsiurbiami dulkes, valomos sėdynės, dezinfekuojamos paviršiai.

Jei vyksta kelionė su gyvūnu, kuris gali „pakenkti“ (sutraukti šlapimo ar išmatų), vairuotojas turi su savim visą reikalingą inventorius: indus su užpildu (jei leidžiama narvelyje), servetėles, dezinfekcines priemones ir pakuočius. Jei įvyksta nesklandumas, jis nedelsiant pašalinamas, kad nebūtų nemalonaus kvapo kitiems keleiviams. Vairuotojai taip pat užtikrina, kad oras kabine būtų vėsus ir cirkuliuojantis, kas sumažina kvapų susikaupimą.

10. Ką daryti, kad paruošti augintinį tokiai kelionei?

Pasiruošimas prasideda namuose. Pirmiausia – narvelis. Jei gyvūnas nėra įpratęs būti narvelyje, pradėkite treniruotis savaitę ar dvi iki išvykimo. Padėkite mėgstamą žaislą ar drabužį, kuris kvapo namus, į narvelį. Tai suteiks psichologinio ramumo.

Antroji – maistas. Nemažykite porcijos prieš išvykstant, kad išvengtumėte vėmimo kelyje. Gerkite daugiau vandens, bet mažomis dozėmis. Trečia – pasivaikščiojimas. Prieš įlipdamas į mikroautobusą, gera parodyti šuniui, ką reikia padaryti, kad jis būtų ramesnis ir tuščia šlapimo pūslė.

Ir, žinoma, psichologinė nuostata. Gyvūnai jaučia savo šeimininko nerimą. Jei jūs ramiai paliksite gyvūną vairuotojui (jei keliauja be jūsų), gyvūnas greičiau nurims. Jei keliaujate kartu – būkite ramūs, kalbėkite su augintiniu ramiu balsu.

Išvada

Apibendrinant, keliauti mikroautobusu į Vokietiją su augintiniais ne tik kad yra saugu, bet dažnai ir geriau nei kitais transporto metodais, jei pasirenkate patikimą ekspertą. Raktas į sėkmę yra ne techninė galimybė įvežti gyvūną, o profesionalus požiūris į procesą.

Per savo dvidešimt metų šioje srityje esu matęs, kaip pasikeitė standartai. Anksčiau gyvūnas dažnai būdavo tiesiog „bagažas“, šiandien – tai keleivias, reikalaujantis atsakomybės ir pagarbos. Mikroautobusų pervežimai siūlo tą pusiausvyrą: jie yra greičesni už traukinius, lankstesni už lėktuvus ir jaukesni už didelius autobusus.

Jei planuojate tokią kelionę, pasirūpinkite dokumentais (ypač priešparazitine procedūra!), pasirūpinkite patogiu narveliu ir, svarbiausia, pasitikėkite transporto kompanija. Klauskite apie vairuotojo patirtį, apie sustojimus ir apie tai, kaip tvirtinamas gyvūnas. Geras pervežėjas visada su malonumu atsakys į šiuos klausimus, nes jam taip pat svarbu, kad kelionė būtų sklandi.

Kelionė su augintiniu gali būti puiki nuotaka, jei viskas padaryta teisingai. Saugios kelionės!