Ar saugu keliauti į Vokietiją su mikroautobusu vienam? Visas vadovas vairuotojams

Vokietija – tai viena pagrindinių krypčių tiems, kas dirba tarptautinių pervežimų srityje, taip pat ir tiems, kas planuoja privatų kelionę arba perkelia į Vakarus gyventi. Dažnai susiduriu su situacija, kai vairuotojas, turintis iki 3,5 tonų svorio mikroautobusą, svarsto, ar drįsta keliauti vienas. Ar saugu? Ar neapsigsugins? Ar sugebės susidoroti su biurokratija ir kelių eismo taisyklėmis? Per daugiau kaip dvidešimt metų šioje srityje mačiau viską – nuo puikių, be rūpesčių praėjusių kelionių iki tų, kuriuos apgadino nedidelės netyčios arba nežinojimas.

Atsakymas į klausimą „ar saugu“ yra ne vienareikšmis „taip“ ar „ne“. Saugumas – tai ne atsitiktinis dalykas, o procesas, priklausantis nuo paruošimo, žinių ir atsargumo. Vokietija yra viena disciplinuotiausių šalių Europoje, čia veikia aiškios taisyklės, o infrastruktūra yra aukščiausio lygio. Tačiau būtent šioje šalyje ypač griežtai stebimos krovinių tvirtinimo taisyklės ir techninė būklė. Kelionė vienam su mikroautobusu gali būti ne tik saugi, bet ir patogi, jei tik iš anksto susitvarkote su svarbiais detalėmis. Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi, kad jūsų kelionė į Vokietiją būtų sklandi, be nereikalingų nervų ir, svarbiausia, saugi.

DUK (Dažnai Užduodami Klausimai)

Žemiau pateikiamas išsamus klausimų ir atsakymų sąrašas, kuris padės suprasti pagrindinius kelionės niuansus. Tai informacija, renkama daugelio metų patirties, ir ji padės išvengti dažniausių klaidų.

1. Ar Vokietijoje keliaujant vienam su mikroautobusu yra didelė vagystės rizika?

Tai vienas dažniausiai užduodamų klausimų, ir jis visiškai natūralus. Vokietija yra turtinga šalis, tačiau, kaip ir visur, yra nusikalstamumo. Tačiau kalbant apie mikroautobusus, rizika yra specifinė. Jei jūsų transporto priemonė yra pilna vertingo krovinio (pvz., elektronikos, brangios technikos), rizika didėja, ypač sustojus neapsaugotuose aikštelėse ar prie automagistralių. Dažniausiai vagystės įvyksta ne važiuojant, o stovint.

Mano patarimas: niekada nestabdykite „prie kelio“ poilsiui, jei tai ne specialiai tam skirta aikštelė. Vokietijoje yra daug saugų, apželdintų poilsiaviečių (Rasthof), kuriose dažnai stovi ir policija. Jei keliaujate su brangiu krovininiu mikroautobusu vienam, verta investuoti į papildomą apsaugą – GPS stebėjimo sistemas, fizinius spynų užraktus arba pasirinkti stovėjimą apsaugotuose parkuose (pvz., Truck Parking Europe programėlėje pažymėtose vietose). Vienas vairuotojas yra pažeidžiamas, todėl aktyvus stebėjimas ir situacijos vertinimas yra pagrindas.

2. Kokius dokumentus būtina turėti sauje, kad išvengti problemų su policija?

Vokietijos policija yra labai detalų ir dažnai tikrina dokumentus, ypač jei transporto priemonė atrodyti kaip komercinė. Nors keliaujate vienam, dokumentų rinkinys turi būti idealus. Pirma, tai vairuotojo pažymėjimas (jei reikalingas) ir teisės vairuoti. Antra, transporto priemonės registracijos liudijimas.

Jei tai ne tik kelionė sau, bet ir darbas, būtinai reikia turėti galiojančius draudimo „Žalias kortelę“ (Green Card), techninį apžiūrą (lietuvišką arba Vokietijos pripažįstamą). Jei vežate krovinius, būtinos krovininių dokumentų (CMR sąskaitos-faktūros, važtaraščio) kopijos. Jei mikroautobuso masė viršija 2,8 t (arba jis naudojamas verslui), gali reikėti tarptautinio krovininio transporto licencijos (TIR arba CEMT, priklausomai nuo situacijos, nors iki 3,5 t dažniau užtenka verslo liudijimo). Viena svarbiausių taisyklių: visi dokumentai turi būti originalai arba notaruoti kopijos, pasiekiami akimirksniu. Paslėpti dokumentų „po dugnu“ – tikras būdas susilaukti baudos.

3. Ar reikalingas „Umweltplakette“ (ekologinė ženkliukas) ir kur jį įsigyti?

Tai vienas dažniausių trikčių, į kurias užpuola lietuviai. Vokietijos miestuose yra įvestos ekologinės zonos (Umweltzone). Į jas įvažiuoti gali tik tie automobiliai, kurie turi specialią žalią (retesniais atvejais geltoną ar raudoną) spalvos lipduką (Feinstaubplakette) priekiniame stikle. Be šio lipduko įvažiavimas į zoną (pvz., Berlyno, Miuncheno, Frankfurto centrus) yra draudžiamas ir baudžiamas 100 eurų bauda.

Mikroautobusai, kurie yra registruoti Lietuvoje, dažniausiai tenkina šiuos reikalavimus, jei yra naujesni arba jų variklis atitinka Euro 4 ir aukštesnes standartus. Ženkliuką galima įsigyti internetu (pvz., „TÜV“ arba kitų tarnybų svetainėse) už maždaug 5–10 eurų, nurodant transporto priemonės techninio paso duomenis. Jis atsiunčiamas paštu. Nesiųskite jo į Lietuvą, jei planuojate važiuoti greitai – geriau užsakyti iš anksto arba nusipirktai pasiruošus keliui. Be šio lipduko net nusprendęs trumpam užvažiuoti į miestą pietums, rizikuojate labai nusivilti.

4. Kokios yra greičio apribojimai mikroautobusams Vokietijoje?

Čia yra viena pavojingiausių vietų, kur dažnai suklystama. Vokietijos automagistralėse (Autobahn) nėra bendrojo greičio limito lengviesiems automobiliams, tačiau mikroautobusams (N1 kategorija) taisyklės kitos. Jei jūsų mikroautobuso didžiausia leistina masė viršija 3,5 t (arba net 2,8 t, priklausomai nuo specifikacijos), jums taikomas griežtas greičio limitas – 80 km/h (dažnai leidžiama 90 km/h su greičio reguliatoriumi). Net jei automagistralėje matote ženklą „130“ arba jokių ribojimų, jūs privalote laikytis savo kategorijos ribojimų.

Viešuosiuose keliuose greitis dažniausiai ribojamas 70 km/h (arba 100 km/h, jei nurodyta). Vokiečių policija naudoja mobiliuosius radarus ir dažnai tikrina būtent sunkesnius mikroautobusus, nes vairuotojai dažnai „užmiršta“, kad jau nebevažiuoja paprastu automobiliu. Baudos už viršytą greitį čia yra labai aukštos ir priklauso nuo uždirbtų pajamų („Tagessatz“ sistema), todėl gali smarkiai „paliesti“ piniginę.

5. Ar leidžiama stovėti automagistralėje poilsio arba miegoti kabinėje?

Tai klausimas, kurį dažnai užduoda tiems, keliaujantiems vienam ir norintiems sutaupyti nakvynės. Vokietijoje taisyklės dėl stovėjimo ir poilsio yra griežtos. Jeigu sustojote automagistralės (Autobahn) kelkraštyje arba specialioje „neįrengtoje“ stovėjimo vietoje (pvz., tiesiau nutraukę važiavimą ant šalikelės), tai yra draudžiama ir baudžiama. Miegoti kabinėje ne poilsiavietėje taip pat neleidžiama.

Jums reikia ieškoti oficialių poilsiaviečių (Rasthof) arba stovėjimo aikštelių (Parkplatz). Jos pažymėtos mėlynuoju ženklu su pavaizduota lova arba stalu. Jeigu keliaujate komerciškai ir reikia ilgesnio poilsio (pvz., 11 ar 9 valandų), geriau rasti apsaugotą parką (Secure Truck Parking), kur yra apsauga, dušai ir ramu. Miegavimas nelegaliose vietose ne tik kelia pavojų saugumui (gali atsitikti eismo įvykis), bet ir traukia vagių dėmesį.

6. Kaip Vokietijoje vertinamas krovinio tvirtinimas (Ladungssicherung) ir kodėl tai taip svarbu?

Apie šį dalyką negaliu pakalbėti per daug garsiai, nes tai „mėlynųjų šviesų“ (policijos) mėgstamiausias pagrindas sustabdyti mikroautobusą. Vokietijoje galioja griežčiausios Europos krovinio tvirtinimo taisyklės. Krovinys privalo būti užtvirtintas taip, kad jis nepajudėtų net staigiai stabdant arba vairuojant posūkyje.

Nepakanka tik uždaryti duris. Jei vežate baldus, statybinę medžiagą ar dėžes, jos turi būti prifixuotos raiščiais (spanraktėmis), tinkleliais arba užrakinamos. Jei policija nustatys, kad krovinys nėra užtvirtintas tinkamai, bauda prasideda nuo 60 eurų, tačiau gali siekti šimtus, o be to, gali būti uždrausta toliau važiuoti iki kol tvirtinimas nepataisomas (kas reiškia laiko praradimą ir išlaidas). Vienas vairuotojas turi ypatingai atidžiai įvertinti, ar krovinius „nešioja“ vėjas. Naudokite kokybiškas raištes ir užfiksuokite jas korpuse.

7. Ar reikia mokėti kelių mokesčius (mokesčius už sunkiasias transporto priemones)?

Lietuvoje esame įpratę prie vinietių, tačiau Vokietijoje situacija kitokia. Asmeniniais automobiliai ir lengvaisiais mikroautobusais (iki 3,5 t) važiuojant automagistralėmis mokesčio mokėti nereikia – jis įskaičiuotas kuro akcize. Taigi, jei jūsų mikroautobuso masė neviršija 3,5 tonų, galite važiuoti laisvai.

Dėmesio: jei mikroautobuso techniniame pase arba registracijos liudijime nurodyta, kad jo didžiausia leistina masė yra virš 3,5 t (net jei dabar jis tuščias ir sveria mažiau), jis priskiriamas prie sunkiųjų transporto priemonių. Tokiu atveju reikia įsigyti „Toll Collect“ prietaisą (OBU arba „Go-Box“) ir mokėti už kiekvieną kilometrą. Jei bandysite „užšliupti“ be mokėjimo, bauda yra didžiulė (nuo 150 iki several hundreds eurų), o be to, reikės sumokėti praleistą atstanką. Tiksliai patikrinkite savo techninį pasą prieš kelionę.

8. Ką daryti, jei mikroautobusas sugenda Vokietijoje? Kur kreiptis pagalbos?

Vokietijoje automobilių pagalbos sistema yra viena geriausių pasaulyje. Jei jums pasitaiko techninė gedulo ar avarija, pirmiausia įjunkite variklio stabdžius (hazard lights), užsidėkite šviesos atšvaitus (privaloma turėti rinkinį) ir, jei įmanoma, pasitraukite už saugos juostos.

Geriausia ir patikimiausia pagalba – „ADAC“. Tai didžiausias Vokietijos automobilių klubas. Net jei nesate narys, galite iškvieti pagalbą (mokėsite už iškvietimą ir darbus), tačiau daugelis lietuvių vairuotojų iš anksto įsigyja trumpalaikę ADAC narystę arba turi draudimą, kuris apima techninę pagalbą užsienyje. Niekada nebandykite taisyti mikroautobuso automagistralės pakraštyje – tai gyvybei pavojinga. Policija Vokietijoje atvyksta labai greitai, ir jie užtikrins saugumą, kol laukiate vilkiko.

9. Ar yra kažokie ypatingi reikalavimai vairuotojui (poilsis, darbo laikas)?

Jei keliaujate sau (nekomercinė kelionė), taisyklės standartinės – nevažiuok pavargęs. Tačiau jei tai komercinis reisas, turi būti laikomasi ES darbo laiko taisyklių. Nors iki 3,5 t mikroautobusams dažnai nereikalaujama tachografo (išskyrus keleivinius pervežimus arba specialias kategorijas), vairuotojas vis tiek turi teisę į poilsį.

Vokietijos inspekcija (Bundesamt für Güterverkehr) tikrina ne tik techninę būklę, bet ir ar vairuotojas neperdirbo. Jei sustabdo ir matys, kad esate „iškęsęs“, gali paskirti privalomą poilsį vietoje ir baudą. Vienas vairuotojas turi sugebėti planuoti maršrutą taip, kad per 24 valandas turėtų bent 11 valandų nepertraukiamo poilsio. Negerai planuojant, vienas vairuotojas save paverčia pavojingu eismo dalyviu.

10. Kaip elgtis su navigacija, kad nepatektum į gatves, kuriose draudžiama važiuoti mikroautobusu?

Standartinės navigacijos (Google Maps, Apple Maps) dažnai vedančios trumpiausiu keliu gali nukreipti pro miesto centrus, pro žemesnių tiltų arba į zonas, kuriose draudžiama važiuoti sunkesnėms transporto priemonėms (pvz., „Anlieger frei“ ženklai). Vienas neteisingas sukinys gali baigtis tuo, kad įstrigsite siauroje gatvėlėje arba pramušsite per aukštą tiltą (kas Vokietijoje, tiesa sakant, reta, bet įmanoma su kėbulu).

Mano patarimas: naudokite specializuotas navigacijas sunkvežimiams arba mikroautobusams (pvz., „Truck GPS“ arba „Sygic Truck“). Jose galima nustatyti transporto priemonės matmenis (aukštį, plotį, svorį), o navigacija išvengs draudžiamų maršrutų. Taip pat visada atkreipkite dėmesį į kelio ženklus. Jei matote ženklą su automobiliu skaičiumi (pvz., „3,5 t“), reiškia, kad toliau gali važiuoti tik lengvieji automobiliai. Nepaisyti šių ženklų – tiesioginis kelias į baudas ir sudėtingą atgalinį važiavimą.

Išvada

Kelionė į Vokietiją su mikroautobusu vienam yra visiškai įmanoma ir dažniausiai saugi užduotis. Šalis pasižymi puikiu kelių tinklu, aukšta saugumo kultūra ir aiškiais taisykėmis. Pagrindinis „pavojus“ slepiasi ne nusikalstamume, o paties vairuotojo nežinojime arba pasitikėjime savo jėgomis. Kaip kasdien su tuo susiduriantis ekspertas, galiu užtikrinti, kad tinkamas pasiruošimas – tai 90 proc. sėkmės.

Svarbiausia yra suprasti savo transporto priemonės statusą (masę, kategoriją), pasirūpinti reikiamais dokumentais (įskaitant ekologinę ženkliuką) ir laikytis kelių eismo taisyklių, ypač greičio apribojimų. Nepamirškite apie krovinių tvirtinimą – tai dalykas, dėl kurio Vokietijoje baudžiama labai dažnai. Jei šiuos dalykus įvykdysite, vieno vairuotojo kelionė taps ne būtinybės verčiamu išbandymu, o paprastu, efektyviu darbu arba malonia kelione.