Ar galima vežtis augintinius keleivių pervežimu į Vokietiją? Visas vadovas

Per dvidešimt metų, kuriuos praleidau tarptautinių keleivių ir krovinių pervežimų srityje, dažniausiai girdimas klausimas, susijęs su asmeniniais nelegaliais siuntiniais, vis dėlto nesusijęs su kontrabanda, o su kur kas brangniausia „krovele“ – mūsų augintiniais. Kelionė į Vokietiją su šunimi, kate ar netegu egzotiniu gyvūnu yra reali, tačiau ji reikalauja išsamiai suplanuotos logistikos, gero žinojamos teisinės bazės ir kantrybės. Vokietija yra viena iš griežčiausių šalių Europos Sąjungoje (ES) reglamentuojant gyvūnų judėjimą, o vietinės ir tarptautinės pervežėjų kompanijos turi savo vidinius taisykles, kurios kartais gali būti sudėtingesnės nei patys įstatymai.

Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir paaiškinsiu, kaip teisingai suplanuoti augintinio pervežimą keleivių transportu (autobusais ar traukiniais), kad kelionė į Vokietiją būtų sklandi, be nereikalingų rūpesčių ir, svarbiausia, saugi jūsų keturkojui draugui. Mes išnagrinėsime ne tik teisinius reikalavimus, bet ir praktinius niuansus, kuriuos dažnai pamiršta net patys patyrę keliautojai.

Įvadas: Kodėl reikia žinoti daugiau nei tik „taip“ ar „ne“?

Atsakymas į klausimą, ar galima vežtis augintinius į Vokietiją keleivių pervežimu, yra teigiamas, tačiau jis yra giliais įdėklais. Daugelis žmonių klaidingai mano, kad jei jie turi „europinį“ gyvūno pasą, tai viskas išspręsta. Tai tik pusė tiesos. Pasas yra teisinis dokumentas, leidžiantis kirsti sieną, tačiau jis nėra bilietas į autobusą ar traukinį.

Vokietijos rinka yra labai organizuota, o vietiniai keleiviai ir transporto priemonių vairuotojai yra labai sąmoningi gyvūnų gerovės klausimais. Pervežant gyvūną, nebebeiname tik su logistika, mes įsitraukiame į veterinarijos ir viešosios tvarkos sritį. Ilgą laiką stebėjau, kaip neparengti keleiviai susiduria su problemomis pasienio punktuose arba, dar blogiau, atsisakomi autobuso vairuotojo viduryje kelionės dėl netinkamos transporto priemonės ar dokumentų trūkumo.

Šioje apžvalgoje mes sužinosime, kokie dokumentai yra būtini neformaliaam „vizitui“, kaip skiriasi augintinio pervežimas autobusu nuo traukinio, kokios yra apribojimai pagal gyvūno dydį ir veislę, bei ką daryti, jei kelionė vyksta ne iš Lietuvos, o per trečiąsias šalis. Mano tikslas – suteikti jums informacijos, kuri leistų išvengti nemalonių netikėtumų ir užtikrinti, kad jūsų augintinis atvyktų į Vokietiją ramus ir sveikas.

DUK (Dažnai užduodami klausimai)

Šioje sekcijoje pateikiu išsamius atsakymus į dešimt dažniausiai kylančių klausimų, susijusių su augintinių pervežimu į Vokietiją. Ši informacija remiasi ES reglamentais ir mano praktine patirtimi.

1. Kokius dokumentus būtina turėti, kad galima būtų legaliai vežti augintinį į Vokietiją?

Norint kirsti Vokietijos sieną su augintiniu (šunimi, kate, feretu), būtina turėti du pagrindinius dokumentus: mikročipą ir ES gyvūnų pasą. Mikročipas turi būti implantuotas prieš paskutinį pasiutligės skiepą, o jo numeris turi atitikti numerį pase. Be to, gyvūnas turi būti paskiepytas nuo pasiutligės. Skiepymas laikomas galiojančiu tik tada, kai nuo skiepijimo dienos praėjo ne mažiau kaip 21 diena, bet ne daugiau kaip nustatyta skiepo galiojimo trukmė (paprastai tai vieneri ar trys metai, priklausomai nuo preparato). Be šių dokumentų, jums neleis įsiliesti į autobusą ar traukinį, nes vairuotojas ar konduktorius privalo užtikrinti, kad visi keleiviai atitinka reikalavimus. Jei keliaujate iš šalies, kurioje nėra rabies (pvz., Airija, Malta), gali reikėti ir kraujo tyrimo, tačiau iš Lietuvos į Vokietiją tai netaikoma.

2. Ar galiu vežti šunį įprastu keleivių autobusu (pvz., „FlixBus“, „Lux Express“ ir kt.)?

Taip, dauguma tarptautinių autobusų kompanijų leidžia vežti augintinius, tačiau tai nėra automatinis teisė. Kiekviena kompanija turi savo vidinę politiką. Paprastai maži gyvūnai (svoris iki 5-8 kg) gali keliauti specialiu krepšiu ar dėže, kuri telpa po sėdynės arba ant kelių. Dideli šunys turi būti vežami specialioje bagažinėje dalyje, tamsioje ir ventiliuojamoje vietoje, uždaryti tvirtame narve. Svarbu pažymėti, kad negalima tiesiog atvykti su šunimi – būtina užsakyti bilietą gyvūnui iš anksto, vietų skaičius autobuse augintiniams yra ribotas (paprastai 1–2 vienam autobuse). Mano patirtis rodo, kad reikėtų kreiptis į bilietų pardavimo centrą telefonu, nes internetinėse sistemose ši parinktis kartais paslėpta arba neprieinama.

3. Kaip atrodi augintinio pervežimas traukiniu „Deutsche Bahn“ ar kitais geležinkeliais?

Geležinkelio transportas Vokietijoje yra labai populiarus, ir „Deutsche Bahn“ turi gana aiškias taisykles. Maži gyvūnai (telpantys į rankinės dydžio krepšį, ne didesni kaip dėžė 55x30x30 cm) keliauja nemokamai (arba už simbolinį mokestį) kaip rankinis bagažas. Jie turi būti narve ar krepšyje. Dideli šunys (aukštis petys virš žemės – daugiau kaip 30 cm) turi turėti atskirą bilietą, kurio kaina paprastai prilygsta vaiko bilietui (pusė suaugusiojo kainos). Šunys turi būti ant pavadėlio ir su antsnukiu (išskyrus kurtus ir dėl sveikatos priežasčių išimtinais atvejais). Traukinyje šuo gali sėdėti šalia šeimininko ant grindų, tačiau negali užimti sėdynės. Traukiniai yra patogesni už autobusus, nes galima dažniau lankytis tualete ar paimti gėrimo, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad traukinių keleiviai Vokietijoje yra labai jautrūs triukšmui – šuo neturėtų loti.

4. Kokie yra apribojimai dėl gyvūno dydžio ir svorio?

Apribojimai priklauso nuo transporto priemonės tipo. Autobusuose dažniausiai galima vežti tik mažus gyvūnus salone, o dideli šunys keliauja bagažinėje. Bagažinės sąlygos gali būti šaltos arba karštos, priklausomai nuo sezono, todėl rekomenduojama vežti tik atsparius šalčiui ar karščiui gyvūnus (pvz., huskis ar labradoras gerai jauciais bagažinėje, o chihuahua – ne). Traukiniuose dydžio apribojimas yra labiau susijęs su tuo, ar gyvūnas telpa po sėdyne ar ant kelių. Jei šuo didelis, jis privalo turėti bilietą, bet vietos jame dažniausiai pakanka, net jei šuo yra didelis (pvz., vokiečių aviganis). Svarbiausia, kad gyvūnas netrukdytų kitiems keleiviams ir neužimtų priverstinai vietos.

5. Ar yra uždraustos veislės? Ar galiu vežti pitbulą ar rotveilerį?

Tai labai svarbus klausimas. Vokietijoje nėra vieningo federalinio įstatymo, draudžiančio konkrečias šunų veisles, tačiau kai kurios žemės (federacinės žemės) turi savo „Kampfhund“ (kovinių šunų) sąrašus. Į šiuos sąrašus dažnai įtraukiamos Amerikos pitbulterjerais, Bull terjerai, Tosa Inu ir kai kurios kitos veislės. Keliaujant į Vokietiją su tokiuo šunimi, gali būti reikalaujamas specialus leidimas, mokamas mokestis, šuo privalo turėti antsnukį ir pavadėlį, o kartais gali būti reikalaujama, kad jis būtų sterilizuotas/kastruotas. Be to, keleivių pervežėjai (ypač autobusų kompanijos) turi teisę nesutikti vežti „pavojingas“ veisles net jei Vokietijos įstatymai leidžia, remdamiesi savo saugumo taisyklėmis. Prieš kelionę būtina pasitarti su konkrečiu pervežėju.

6. Kiek kainuoja bilietas augintiniui?

Kainos svyruoja. Autobusuose maži gyvūnai (krepšyje) paprastai kainuoja nuo 10 iki 30 eurų, priklausomai nuo maršrto ilgio ir kompanijos. Dideli šunys, keliaujantys bagažinėje, gali kainuoti brangiau, kartais net tiek, kiek ir papildomas didelis bagažas (apie 30–50 eurų). Traukiniuose „Deutsche Bahn“ maži gyvūnai keliauja nemokamai (jei telpa į krepšį), o dideli šunys – už pusę suaugusiojo bilieto kainos. Verta paminėti, kad kai kurios low-cost autobusų linijos gali taikyti gana aukštas mokesčius, todėl būtina tai sužinoti iš anksto, kad nekiltų nustebimo kasos vietoje.

7. Ar reikia specialios narvos ar kelioninės dėžės?

Taip, tai būtina sąlyga. Gyvūnas negali būti laisvas autobuso salone (išskyrus specialius vadovų šunis). Maži gyvūnai turi būti transportuojami uždarose, tvirtose, vėduojamose dėžėse ar krepšiuose, kurie uždaromi užtrauktuku. Dėžės turi būti tokios, kad gyvūnas galėtų joje stovėti, pasisukti ir gulti. Dideliems šunims, keliaujantiems bagažinėje, reikalingas tvirtas narvas, kuris neišsirinks važiuojant. Narvas turi būti užrakintas, kad niekas atsitiktinai neišlįstų važiuojant arba bagažą iškraunant. Aš visada patariu į dėžę padėti įprastą antklodę ar daiktą, kuris kvėpuoja namų kvapu – tai sumažina gyvūno stresą.

8. Kaip užtikrinti gyvūno saugumą ir komfortą ilgos kelionės metu?

Ilgos kelionės (pvz., iš Vilniaus į Berlyną trunka apie 18–20 valandų) yra išbandymas augintiniui. Prieš kelionę nerekomenduojama šerti gyvūną 4–6 valandas, kad išvengtume vėmimo ar vidurių užkietėjimo, tačiau vanduo turi būti prieinamas (ypač dėžėje esantiems mažiems gyvūnams). Būtina padaryti pauzę prieš įsiližimą į autobusą, kad gyvūnas pasišalpintų. Jei šuo keliauja bagažinėje, vairuotojas retai kada gali jį pasižiūrėti, todėl reikia įsitikinti, kad bagažinė yra šviesi (jei įmanoma) ir gerai vėduojama. Nenaudokite raminančių vaistų be veterinaro konsultacijos, nes jie gali sukelti nepageidaujamą reakciją aukštoje temperatūroje arba sumažinti gyvūno gebėjimą reaguoti į stresą.

9. Kas nutinka, jei turiu alergiją ar augintinis pradeda loti?

Šis klausimas dažnai kyla kitiems keleiviams. Jei keleivis skunda dėl alergijos, vairuotojas gali bandyti perkelti keleivius toliau nuo gyvūno, tačiau jei autobuse pilnas, situacija gali tapti įtempta. Todėl būtina elgtis atsakingai: jei žinote, kad jūsų šuo linkęs loti neilgai (pvz., išbaidytas sirenos ar kitų šunų), pasirūpinkite nosine arba konsultuokitės su dresuotoju prieš kelionę. Vokietijoje keleiviai yra labai disciplinuoti ir gali reikalauti, kad pažeidžiamas tvarkos šunis būtų iškeltas. Jei šuns lotimas trunka ilgai ir trukdo kitiems, vairuotojas gali netgi sustoti ir pareikalauti išlipti. Geriausia prevencija – pavarginti šunį prieš kelionę ilgais pasivaikščiojimais.

10. Ar galiu vežti ne šunį ar katę (pvz., triušį, žiurkę, papūgą)?

Taip, galima vežti ir kitus naminius gyvūnus (gražiau vadinamus „egzotiniais“ ar smulkiaisiais gyvūnais), tačiau taisyklės dar griežtesnės. Jie turi keliauti tik uždarose dėžėse, kurios nepraleidžia kvapų ir neleidžia išplisti plaukams/ spygliams. Paukščiams reikia užtikrinti, kad narvyje būtų pakankamai deguonies, o temperatūra nebūtų per žema (paukščiai labai jautrūs perkaitimui ir peršalimui). Svarbu prisiminti, kad kai kurios rūšys gali būti saugomos (pvz., retos ropliai), todėl reikėtų turėti CITES dokumentus, jei tai taikoma. Bet kokiu atveju, prieš kelionę su neįprastu gyvūnu būtina gauti raštišką sutikimą iš pervežėjo, nes vietinis vairuotojas gali tiesiog atsisakyti įleisti „neįprastą“ keleivį.

Išvada

Augintinio pervežimas į Vokietiją keleivių transportu yra visiškai įgyvendinamas uždavinys, jei jis yra atsakingai suplanuotas. Mano daugiametė patirtis šioje srityje rodo, kad dauguma nesklandumų kyla ne iš blogų įstatymų, o dėl žmonių nekantrumos ir neparengto. Vokietija yra šalis, kurioje tvarka ir taisyklės yra virš visko, todėl jūsų pasiruošimas lygins jūsų atsakomybės lygį vietiniams standartams.

Sėkmės paslaptis yra paprasta: turėkite tvarkingus dokumentus (mikročipas, pasas, skiepai), užsakykite bilietą iš anksto ir pasirūpinkite tinkama transporto priemone (krepšys ar narvas). Nepamirškite, kad kelionė yra stresas ne tik jums, bet ir jūsų gyvūnui. Rūpindamiesi jo komfortu, jūs užtikrinate ramų važiavimą sau ir kitiems keleiviams.

Nepaisant to, kad šiame straipsnyje pateikta išsami informacija, visada rekomenduoju dar kartą patikrinti reikalavimus tiesiogiai pas pasirinktą pervežėją, nes taisyklės gali keistis. Gerai suplanuota kelionė su augintiniu gali tapti nuostabia patirtimi, leidžiančia atrasti Vokietiją kartu su jūsų mylimu draugu be jokių nereikalingų rūpesčių.