Suplanuokite kelionę mikroautobusu į Olandiją be vargo: Visiškas vadovas

Olandija – viena dažniausiai lankomų krypties tiek verslo, tiek poilsinėms kelionėms. Šalis garsėja savo kanalais, vėjinėmis malūnais, tulpių laukais ir, žinoma, aukštu gyvenimo lygmeniu. Tačiau tiems, kurie planuoja kelionę mikroautobusu, ši kelionė gali atrodyti kaip sudėtingas logistinis galvosūkis. Po daugiau kaip dvidešimt metų praleistų tarptautinių pervežimų srityje, galiu drąsiai pasakyti: rūpestis bei sumišimas dažniausiai kyla ne dėl to, kad kelionė yra sudėtinga, o dėl to, kad ji yra blogai suplanuota.

Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir padėsiu jums sudaryti tokį maršrutą, kad kelionė į Olandiją mikroautobusu ne tik būtų įmanoma, bet ir maloni. Mes aptarsime viską nuo dokumentų reikalavimų ir vairuotojo darbo laiko iki specifinių eismo taisyklių, kurios galioja Nyderlanduose. Tikslas paprastas – jūsų grupė turi pasiekti vietą saugiai, laiku ir be nereikalingų rūpesčių, o organizatorius galėtų mėgautis kelione taip pat, kaip ir keleiviai.

Kelionės planavimas prasideda ne nuo bagažo pakrovimo, o dar prieš kelias savaites. Sėkmingas logistinis sprendimas pagrįstas dėmesiu smulkmenoms: nuo techninės transporto priemonės būklės iki to, kur geriausia užsukti papietauti Vokietijos autostradoje. Suprasdami pagrindinius principus, galite išvengti tipiškų klaidų, kurias daro pradedantys organizatoriai, tokių kaip praleisti vairuotojo poilsio laikai, nelegali parkavimo vieta miesto centre arba netinkamai pasirinktas maršrutas, dėl ko kelionė užtrunka kelias valandas ilgiau nei planuota.

Toliau pateikiame išsamią informaciją, padėsiančią jums susitvarkyti visais klausimais. Šis vadovas sukurtas taip, kad jums nebereikėtų ieškoti papildomos informacijos kituose šaltiniuose – čia rasite viską, kas būtina sklandžiai kelionei.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Koks optimalus maršrutas ir kelionės trukmė iš Lietuvos į Olandiją mikroautobusu?

Planuojant maršrutą iš Lietuvos (pavyzdžiui, Vilniaus ar Kauno) į Olandiją (pavyzdžiui, Amsterdamą ar Roterdamą), reikia atsižvelgti ne tik į atstumą, kuris yra apie 1600–1800 km viena kryptimi, bet ir į tai, kad kelią reikės skirti mažiausiai dviem dienoms, jei norite laikytis vairuotojo darbo ir poilsio režimo.

Populiariausias ir efektyviausias maršrutas eina per Lenkiją ir Vokietiją. Pradedame nuo Varšuvos, toliau važiuojame automagistrale A2 link Poznanės, vėliau į Słubicę / Frankfurtą prie Oderio. Čia įsijungiame į Vokietijos autostradų tinklą. Vokietijoje rekomenduoju maršrutą pro Hanoverį (Hannover) ir toliau į Osnabriuko (Osnabrück) bei Enschedės link, kur kertame sieną su Nyderlandais. Šis maršrutas yra geriausiai pritaikytiems sunkesniems transporto priemonėms, kelių dangos būklė čia yra aukščiausia, o aplinkiniai miestai siūlo pakankamai poilsio vietų.

Alternatyvas eina per Belgiją, tačiau man kaip praktikui, šis kelias dažniau būna apkrautas statybomis ir yra brangniausias dėl kelių mokesčių Belgijoje. Vokietijos autostrados, nors ir turi vietomis ribojimus (baustiniai greičio matuokliai), yra efektyviausios šios kelionės atžvilgiu.

Jeigu kelionė atliekama vieno vairuotojo, būtina numatyti bent vieną nakvynę pusiaukelėje, paprastai Lenkijoje arba Vokietijos vakarinėje dalyje. Jeigu vairuotojai du, galima sukeisti juos be ilgos nakvynės, tačiau vis tiek reikės 45 minučių poilsio pertraukų kas 4,5 valandro vairavimo.

2. Kokius dokumentus būtina turėti sulaikantimo metu arba kertiant sieną?

Dokumentų paketas yra pagrindas, kuris gali nulemti, ar jūsų kelionė prasidės laiku, ar baigsis policijos poste. Esant daugiau nei 20 metų patirčiai, galiu pasakyti, kad „geras dokumentas“ – tai ne tik tas, kuris yra, bet ir tas, kuris yra pasiruoštas tinkamai.

Pirmiausia, tai vairuotojo pažymėjimas. Jeigu mikroautobuso talpa yra nuo 9 iki 16 vietų (įskaitant vairuotoją), reikalingos D1 kategorijos teisės. Jei tai mažesnis mikroautobusas (iki 8 vietų + vairuotojas), užtenka B kategorijos, tačiau jeigu transporto priemonės masė viršija 3,5 tonas (nors tai retas atvejis paprastuose mikroautobusuose), gali reikėti C1 kategorijos.

Antra, transporto priemonės dokumentai: registracijos sertifikatas (techninis pasas) ir galiojanti draudimo polisas („Žalias kortelė“ arba „Green Card“), kurioje būtina, kad būtų pažymėta visų kelių šalių kodai, per kurias vyksite (LT, PL, DE, NL).

Trečia, tai ypač svarbu verslo kelionėms arba kai mikroautobusą nuomoja juridinis asmuo – kelionės įsakymas (Waybill). Jame turi būti nurodyta: išvykimo ir atvykimo vieta, data, maršrutas, vairuotojo vardas ir pavardė, keleivių skaičius bei transporto priemonės duomenys. Be šio dokumento policija gali įtarti, kad vykdoma nelegali komercinė veikla („piratavimas“), kas apsieina itin brangiai.

Jei mikroautobusas yra nuomojamas, būtina turėti notarialiai patvirtintą įgaliojimą nuomotojo vardu, leidžiantį vairuoti šį automobilį užsienyje.

3. Ar reikalinga tarptautinė vežimo licencija arba leidimai keleivių pervežimui?

Tai vienas sudėtingiausių klausimų, su kuriuo susidurma dauguma organizatorių, ir čia dažnai padaromos klaidos. Visiškai aišku: jeigu jūsų įmonė turi galiojančią tarptautinę keleivių pervežimo licenciją, problemų nėra. Tačiau kas dėl įmonių, kurios nėra transporto paslaugų teikėjos, arba privataus asmens, kuris nori nuvežti grupę į futbolo rungtynes?

Jei kelionė yra komercinė (t. y. keleiviai moka pinigus arba tai yra įmonės darbuotojų kelionė, kuri nėra susijusi su įmonės pagrindine veikla, o įmonė jiems už tai sumoka/alga), tuomet reikalinga licencija. Be licencijos tokia veikla laikoma nelegalia.

Tačiau yra išimtis – nekomercinis pervežimas. Jeigu mikroautobusu važiuoja neįgaliotos grupės (pavyzdžiui, šeimos nariai, sporto klubas, kuris pervežia savo narius be pelno, mokesčiai renkami tik išskaičiuojant išlaidas), gali būti taikomas lengvates režimas. Tokiu atveju gali tekti gauti specialų leidimą (Lietuvoje tai dažnai vadinama „Leidimu vykdyti nekomercinį tarptautinį keleivių pervežimą“).

Be šio leidimo, net jeigu ir nesate komercinės įmonės, gresia didžiuliai baudos už nelegalų verslo vykdymą. Mano patarimas: jeigu abejojate, kreipkitės į „Regitrą“ arba Transporto licencijavimo departamentą prieš kelionę. Geriau praleisti valandą biurokratijoje dabar, nei mokėti tūkstančius eurų baudos Vokietijoje ar Olandijoje.

4. Kaip tvarkomas vairuotojo darbo laikas ir poilsis tolimose kelionėse?

Vairuotojo darbo laiko reglamentavimas (EB taisyklės 561/2006) yra šventa karvė mūsų srityje, ir už jos pažeidimą mokesčiai yra vieni didžiausių. Net jeigu jūsų mikroautobuso masė yra mažesnė nei 3,5 tonos (kas formaliai išlaisvina nuo tachografo naudojimo privalomo), aš visada rekomenduoju laikytis tų pačių poilsio normų dėl saugumo.

Taisyklės paprastos: - Po 4,5 valandų vairavimo būtina 45 minučių pertrauka (kuri gali būti padalinta į 15 min. + 30 min.). - Per paros leidžiama vairuoti ne daugiau kaip 9 valandas (galima padidinti iki 10 valandų ne daugiau kaip 2 kartus per savaitę). - Kas 24 valandos būtina 11 valandų nepertraukiamo poilsio (gali būti sutrumpintas iki 9 valandų ne daugiau kaip 2 kartus per savaitę, tačiau šis trūkumas turi būti kompensuojamos prieš kitą poilsio pertrauką).

Jūsų mikroautobuse gali būti sumontuotas analoginis arba skaitmeninis tachografas. Jeigu jis yra – jį reikia naudoti. Jeigu jo nėra, bet vairuotojai du, reikia turėti vairuotojų darbo laiko apskaitos lapus (darbo grafiką), kuriame būtų užfiksuota, kas ir kada vairavo. Policijai užsienio šalyse šie lapai yra pirmasis dokumentas, kurio prašo sulaikymo metu.

5. Kokių techninių reikalavimų turi atitikti mikroautobusas (padangos, įranga, Vokietijos vignettės)?

Techninė būklė – tai ne tik saugumas, tai ir pinigai. Prieš išvykstant būtina atlikti techninę apžiūrą. Patikrinkite stabdzius, padangas (jos turi būti be įtrūkimų, gilių protektoriaus vagų), žibintus (šviesos turi būti derinamos, galinės raudonos šviesos turi veikti be trikdžių).

Dėmesio! Vokietijoje galioja griežti aplinkos apsaugos reikalavimai („Umweltplakette“). Jeigu planuojate važiuoti į miestus (pvz., centrinėmis dalimis ar net kai kuriais autostradų ruožais), jūsų mikroautobuse ant priekinio stiklo turi būti pritvirtinta speciali žalia, geltona arba raudona ekologinė kortelė. Jos galiojimas priklauso nuo transporto priemonės išmetamųjų teršalų klasės. Dauguma naujesnių mikroautobusų gaus žaliąją kortelę (Euro 4, 5, 6). Be jos įvažiavimas į miesto „žaliąją zoną“ gali baigtis 100 eurų bauda.

Taip pat verta paminėti, kad Olandijoje labai griežtai stebimi greičio matuokliai. Nustatyti greičiai: miestuose – 50 km/h (daug vietų 30 km/h), užmiestyje – 80 km/h, autostradose – paprastai 100 km/h (mikroautobusams su priekaba arba virš 3,5 t – 80 km/h). Olandai naudoja daugybę slaptų kamerų („Trajectcontrole“), kurios fiksuoja vidutinį greitį atkarpoje, o ne tik vienoje vietoje. Todėl kruopštus greičio laikymasis yra būtinas.

6. Kiek apytikriai kainuoja tokia kelionė (kuras, mokesčiai, kelių mokesčiai)?

Biudžeto planavimas yra pusė sėkmės. Paimkime vidutinį 9 vietų mikroautobusą, kurio vidutinis kuro sąnaudos yra apie 8–9 litrus (arba 8–9 l/100km dyzelinu). Atstumas viena kryptimi apie 1700 km. Kuro sąnaudos viena kryptimi bus apie 150–160 litrų dyzelino. Priklausomai nuo kuro kainos (Vokietijoje ir Olandijoje ji brangesnė nei Lietuvoje), tai sudaro apie 250–300 eurų viena kryptimi. Atgal – tiek pat.

Kelių mokesčiai: - Vokietija: automobiliams ir lengviems mikroautobusams (<3,5 t) nėra bendrojo mokesčio už autostradų naudojimą (vignettės nėra), tačiau kai kurie tuneliai ir tiltai gali būti mokami. - Belgija: jeigu važiuosite per ją, yra mokesčiai už sunkesnius transporto priemones (<3,5 t dažnai nemokama, tačiau reikia patikrinti specifinius maršrutus). - Olandija: nėra automagistralių mokesčių lengviesiems automobiliams, tačiau dauguma tiltų ir tunelių šiaurės vakaruose (pvz., į šiaurines provincijas) yra mokami.

Papildomi išlaidos: parkavimas Olandijos miestuose. Tai gali būti brangiausia kelionės dalis. Amsterdamas centre: 5–7 eurų per valandą. P+R (Park and Ride) aikštelės: 8–10 eurų per parą, įskaitant bilietus į miesto transportą.

Taigi, grynieji išlaidos (kuras + mokesčiai + parkavimas) vienam mikroautobusui (be nakvynės ir maisto) svyruoja apie 600–800 eurų abiem kryptimis, priklausomai nuo maršruto ir kuro kainų.

7. Kokios yra specifinės eismo taisyklės Olandijoje, apie kurias turi žinoti vairuotojas?

Olandijos eismas pasižymi savo unikalia kultūra, kurią sunki suprasti naujokams. Pirmasis ir svarbiausias dalykas – dviračiai. Olandijoje dviračiai yra pilnateisiais eismo dalyviais, o daugumoje vietų jie turi pirmenybę prieš automobilius. Sužiūrėję į dešinę, jūs galite nepastebėti dviratininko, kuris važiuoja specialiu dviračių taku ir turi pirmenybę sukinėjantis į dešinę. Pavojingiausios vietos – žiedinės sankryžos (roundabouts), kur dviratininkai turi savo juostas, o automobiliai privalo jiems leisti važiuoti pirmiesiems, jeigu dviratininkas jau važiuoja žiede.

Antra – „Pirmenybė dešinėje“ (Voorrang van rechts). Nors dauguma pagrindinių kelių turi pirmenybės ženklus (triangles), mažesniuose miestuose ir gyvenvietėse, jeigu nėra ženklo „Stop“ ar „Pirmenybės kelias“, reikia leisti važiuoti tiems, kurie važiuoja iš dešinės. Tai dažnai sukelia nesusipratimus, nes Lietuvoje tokia taisyklė taikoma rečiau.

Trečia – greičio limitai. Olandijoje jie labai griežtai laikomi. Miestuose daug kur 30 km/h zonų. Autostradose, nors ir yra vietų, kur nėra ribojimo (tokių vis mažiau), rekomenduojamas greitis yra 100 km/h.