Komfortiškos vietos keleiviams mikroautobusu vykstant į Olandiją: Eksperto vadovas

Įvadas

Per daugiau nei dvidešimt metų dirbant tarptautinių keleivių pervežimų srityje, esu nemažai matęs – nuo paprastų, kietų sėdynių seniems „Mercedes“ modeliams iki prabangių, verslo klasės salonų, kuriais keliauja įmonių vadovai. Tačiau vienas dalykas išlieka nepakitęs: kelionė į Olandiją (Nyderlandus) iš Lietuvos yra rimtas išbandymas ne tik vairuotojui, bet ir kiekvienam keleiviui. Tai ne trumpa išvyka prie jūros į Palangą; tai kelionė, kuri užtrunka nuo 18 iki 24 valandų viena kryptimi, priklausomai nuo maršruto, eismo sąlygų ir pauzių.

Kai klientas skambina ir klauso apie pervežimą, dažniausiai pirma ką jis domisi yra kaina. Tačiau kaip praktikas aš visada stengiuosi nukreipti dėmesį į kokybę, ypač į sėdimas vietas. Kodėl? Todėl, kad po 20 valandų prastos kokybės sėdėjimo ant kietos pagalvės, net ir patraukliausia Olandijos kainoraštis arba gražiausi Amsterdamo kanalai nebebus malonūs. Jūsų nugaras bus skaudėti, kojos bus patvirkusios, o nuovargis užgoš visus kelionės įspūdžius.

Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi ir paaiškinsiu, kas iš tikrųjų sudaro patogią vietą mikroautobuse vykstant į tolius Vakarus. Mes nekalbėsime tik apie odą ar „soft touch“ plastiką – mes kalbėsime apie ergonomiką, technines savybes, psichologinį komfortą ir tai, kaip tinkamai parinktas transportas gali paversti ilgiausią maršrutą maloniu pramogimu.

Šiuolaikiniame rinkoje siūlomų mikroautobusų (pavyzdžiui, 8-19 vietų segmente) pasirinkimas yra milžiniškas, tačiau ne visi jie vienodai tinkami ilgos trukmės reisams. Žemiau išsamiai aptarsime pagrindinius aspektus, kuriuos turi žinoti kiekvienas, planuojantis kelionę į Olandiją mikroautobusu.

DUK (Dažnai užduodami klausimai)

1. Kiek laiko trunka kelionė į Olandiją ir kodėl sėdimos vietos yra taip svarbios?

Kelionė iš Lietuvos (Vilniaus ar Kauno) iki Olandijos (Amsterdamo, Roterdamo ar Eindhoveno) paprastai trunka apie 18–20 valandų, jei keliama be per didelių užkardų ir eismo spūsčių. Kartais, atsižvelgiant į vairuotojo poilsio režimą, šis laikas gali išsiplėsti iki 24 valandų. Svarbu prisiminti, kad pagal ES reglamentas vairuotojas privalo daryti 45 minučių pertrauką kas 4,5 valandos vairavimo. Tai reiškia, kad keleiviai mikroautobuse praleis daugiau nei dieną.

Štai kodėl sėdimos vietos yra kritiškai svarbios. Ilgalaikis sėdėjimas sukelia kraujotakos sutrikimų kojose, nugaros skausmus ir bendrą nuovargį. Gera, ergonomiška sėdynė su tinkamu profiliu padeda sumažinti šį poveikį. Jei sėdynė yra per minkšta, keleivis į ją „grimzta“, o jei per kieta – atsiranda spaudimo taškai. Optimalus variantas yra sėdynė, kuri palaiko natūralų stuburo lenkimą ir leidžia keleiviui atsipalaiduoti net ir po kelių valandų važiavimo vokiška autobanu.

2. Kokias sėdynių tipus siūlo šiuolaikiniai mikroautobusai (pvz., Mercedes-Benz Sprinter, VW Crafter)?

Rinkoje galima rasti kelis pagrindinius sėdynių tipus, kurie skiriasi ne tik išvaizda, bet ir komforto lygiu. Dažniausiai pasitaikančios yra standartinės turistinės sėdynės, pusiau prabangios (delux) ir verslo klasės sėdynės.

Standartinės sėdynės dažnai būna gaminamos iš tvirto, dažniausiai tamsaus audinio. Jos turi paprastus rankenėlės (dažnai bendrus tarp dviejų sėdynių) ir reguliuojamo nugaros atlošo mechanizmą. Tai geras pasirinkimas trumpesnėms kelionėms, bet keliaujant į Olandiją, jos gali atrodyti per paprastos.

Pusiau prabangios sėdynės („Comfort“ ar „Deluxe“ versijos) jau turi atskiras rankenėles (arba juodos, arba odines), gilesnį sėdimojo dalies profilį, dažnai turi „armrest“ tipo porankius, kurie leidžia atitraukti rankas nuo kūno. Jos dažnai aptrauktos aukštesnės kokybės audiniu arba ekologine oda.

Verslo klasės sėdynės tai yra aukščiausio lygio sprendimas. Jos dažnai turi integruotas saugos diržus (trys taškai), giliai įtaisytus porankius, galimybę pasukti sėdynę į šoną (rengiant konferencijas) ir netgi masažo funkcijas arba šildymą. Tokios sėdynės užima daugiau vietos, todėl tokiame mikroautobuse vietų būna mažiau (pvz., 6–8 vietoje 19), tačiau komfortas yra neįkainojamas.

3. Ar sėdynių medžiaga (odė vs. audinys) turi įtakos komfortui ilgoje kelionėje?

Tai vienas dažniausių klausimų, kuriuos klausiu ir aš pats, ir klientai. Abiejų medžiagų yra privalumų ir trūkumų, tačiau keliaujant į Olandiją, asmeniškai dažniau rekomenduoju aukštos kokybės ekologinę odą arba mišrius variantus.

Natūrali oda atrodo prabangiai, tačiau ji turi vieną didelį trūkumą – ji „kvėpuoja“. Ilgai sėdint, oda gali pradėti lipti prie kūno, jei mikroautobuse nėra tinkamai nustatyta oro kondicionieriaus temperatūra. Be to, oda reikalauja daugiau priežiūros.

Audinys (pliušas) yra „šiltesnis“ ir malonesnis žiemos metu, jis neslidus. Tačiau jis sugeria kvapus ir drėgmę, kas ilgame maršrute gali tapti problema, jei keleiviai sušlaps arba bus rūkoma (nors rūkyti mikroautobuse draudžiama).

Ekologinė oda („eco-leather“) šiuo metu yra auksinis vidurkis. Ji atrodo kaip tikra oda, lengvai valoma, nešlampa, tačiau kartu su šiuolaikinės vėdinimo sistemomis ji sukuria vėsią jausmą. Be to, odos sėdynės dažnai turi papildomą „putą“ (pamušalą), kuri suteikia minkštesnio jausmo nei standartinis audinys ant kieto rėmo.

4. Koks turi būti tarpas tarp eilių (legroom) ir kodėl jis svarbesnis už vietų skaičių?

Čia susiduria komercinis interesas ir keleivio komfortas. Daugelis pervežėjų, siekdami padidinti pelną, bando sutalpinti kuo daugiau keleivių. Pavyzdžiui, į standartinį 9 vietų „Mercedes Vito“ gali bandyti įmontuoti 10 ar net 11 vietų. Ką tai reiškia keleiviui? Tai reiškia, kad jūsų keliai lietų priekyje sėdinčio keleivio sėdynę.

Patogioje vietoje tarp kelnių ir priekinės sėdynės turi būti ne mažiau kaip 10–15 cm laisvos erdvės. Idealus variantas ilgos kelionės mikroautobusuose (kai kalbame apie 8-19 vietų klasę) yra konfigūracija, kai keleiviai gali ne tik pailginti kojas, bet ir pasislinkti atgal be to, kad gultųsi ant kaimyno.

Jeigu planuojate kelionę į Olandiją, ypatingai dėmesį atkreipkite į tai, ar mikroautobuse yra „galinės sofa“ tipo sėdynės. Jos leidžia keleiviams, važiuojantiems gale, sėdėti veidu į veidą, kas leidžia ištiesti kojas į vidų („koridorių“), jei mikroautobusas yra platesnis. Tai vienas patogiausių sprendimų ilgomis kelionėms.

5. Ar oro kondicionierius ir vėdinimo sistemos įtakoja sėdėjimo komfortą?

Absoliučiai taip. Galima sėdėti ant brangiausios odos sėdynės, bet jei ore yra 27 laipsniai šilumos ir drėgmė, komforto nebus. Olandijoje oras gali būti nepastovus – gali būti vėsu ir lietinga, o Vokietijoje per kelių šimtų kilometrų atkarpą temperatūra gali šokti virš 30 laipsnių.

Profesionaliuose mikroautobusuose, skirtuose tolimiems reisams, turi būti įrengta dviejų zonų arba galinga klimato kontrolė. Bet kuriuo atveju, kiekviena sėdynė turėtų turėti asmeninį oro išpūtimo angą (nozzle) virš galvos. Tai leidžia kiekvienam keleiviui reguliuoti oro srautą pagal savo pojūčius, nekeičiant viso salono temperatūros.

Taip pat svarbu pažymėti, kad geras vėdinimas sumažina „jėgos“ (CO2) koncentraciją salone. Uždarame mikroautobuse su 8-9 keleiviais po keleto valandų oras tampa „stovintis“. Tinkamai veikianti ventiliacija užtikrina, kad oras visą laiką būtų šviežias, kas tiesiogiai veikia keleivių gerovę ir mažina galvos skausmą.

6. Kokios papildomos funkcijos (USB, Wi-Fi, stalo lentynėlės) padeda praleisti laiką kelyje?

Šiuolaikinis keleivias neįsivaizduoja kelionės be prisijungimo prie interneto arba įrenginio įkrovimo. Kelionė į Olandiją trunka ilgai, todėl techninis aprūpinimas yra ne prabangos, o būtinybės klausimas.

USB arba 12V lizdai prie kiekvienos sėdynės (arba bent jau poruose) yra privalomi. Telefonų akumuliatoriai išsikrauna greitai, ypač kai naudojamos navigacijos programėlės ar žiūrimi vaizdo įrašai. Nėra nieko blogesnio negu likti be ryšio svetimoje šalyje.

Stalo lentynėlės (paprastos, kaip lėktuve, arba pritaikytos gėrimams) taip pat praverčia. Jos leidžia patogiai pavalgyti užkandžius, padėti nešiojamąjį kompiuterį arba tiesiog padėti ranką.

Wi-Fi ryšys kelyje per Vokietiją ir Lenkiją gali būti nestabilus, tačiau geriausių pervežėjų mikroautobusuose įrengiami stiprūs routeriai su SIM kortelėmis, kurie leidžia ne tik naršyti, bet ir žiūrėti filmus. Tai labai padeda trumpinti laiką.

7. Kaip pakabos tipas (pneumatinė vs. spyruoklinė) veikia sėdimos vietos jausmą?

Dauguma keleivių mano, kad komfortą užtikrina tik sėdynės putos. Tai netiesa. Sėdynės komfortas yra 50 proc., o likę 50 proc. – tai mikroautobuso pakaba. Esu vairavęs senus mikroautobusus su spyruoklinės pakaba galine ašimi – kiekviena duobė Lenkijos arba „remonto juosta“ Vokietijos buvo juntama kauluose.

Keliaujant į Olandiją, būtina rinktis mikroautobusą su pneumatinė (oro) pakaba. Tokia pakaba smūgius išlygina itin švelniai. Keleivius galima palyginti su kepenimis – jei automobilis šokinėja, keleivio kūnas taip pat juda virš sėdynės. Pneumatika sukuria „skrendančio“ efektą. Keliuose, kurie, tiesą sakant, visada nėra idealūs (ypač vokiški automagistralių sujungimai), pneumatinė pakaba padaro sėdimą vietą kur kas malonesnę ramiai.

8. Ar svarbi vairuotojo patirtis ir jo požiūris į keleivių komfortą?

Tikrai. Nors šis klausimas nėra tiesiogiai apie sėdynę, vairuotojas yra tas, kuris valdo tai, kaip jūs jaučiatės savo vietoje. Patyręs vairuotojas žino, kad staigus stabdymas ar aštrus posūkis gali sukrėsti keleivius. Jis vairuoja glaudžiai, tolygiai.

Be to, vairuotojas atsakingas už mikroklimate. Jis turi žinoti, kada reikia padidinti vėsinimą, o kada – įjungti šildymą (ypač važiuojant pro Vokietijos kalnus arba rytinę Lenkiją rytą). Jei vairuotojas yra profesionalas, jis pasirūpins ir tai, kad keleiviai galėtų ramiai užmigti, nenaudodamas per daug signalo ar muzikos.

Taip pat svarbios ir pauzės. Geras vairuotojas ne tik stabdo degalus, bet ir renkasi patogias poilsio zonas (Rasthof), kuriose yra švarios tualetai, galima nusipirkti gerą kavą ir pailseti po 4 valandų važiavimo. Tai tiesiogiai įtakoja tai, kaip jums bus sėdėti toliau – pailsėjus kūnas mažiau jausta diskomfortą.

9. Kaip pasirinkti vietą mikroautobuse, kad kelionė būtų kuo malonesnė?

Jei turite galimybę pasirinkti vietą (pavyzdžiui, keliaujant maža grupe arba šeimos nariais), atsižvelkite į keletą dalykų.

Galinės eilės vietos dažnai yra erdvesnės (jei nėra „penkioliktos“ vietos, kur dažnai būna siauriau), tačiau jos gali būti šiek tiek judresnės dėl pakabos. Taip pat ten gali būti juntamesnė važiuoklės vibracija.

Vietos priešais gale esančią eilę yra geros tuo, kad galima atsilenkti atgal ir niekas nebus „už nugaros“, tačiau ten gali būti mažiau vietos kojoms, jei gale yra gili sofa.

Idealios vietos yra vidurinėse eilėse, ypač jei sėdynės yra sumontuotos su 2+1 konfigūracija (viena eilės pusė tuščia). Ten yra daugiausia vietos kojoms ir mažiausiai judesio. Taip pat verta atsižvelgti į saulės padėtį – jei keliaujate vasarą rytą, dešinės pusės vietos gali būti įkaistančios nuo saulės, net ir su tamsiais langais.

10. Kiek kainuoja papildomas komfortas ir ar jis vertas investicijos?

Kainos skirtumas tarp standartinio mikroautobuso (pvz., 8 vietų „Vito“ su paprastomis sėdynėmis) ir prabangaus (pvz., „Sprinter“ su verslo klasės sėdynėmis, pneumatinė pakaba, TV) gali svyruoti nuo 20 iki 50 proc. ir daugiau.

Ar tai verta? Jei tai verslo kelionė, kur po atvykimo reikia eiti į susirinkimą pilnai pajėgiui, tai ne tik verta, tai būtina. Nusivargęs vadovas nedarys gerų sprendimų. Jei tai šeimos kelionė su seneliais ar vaikais, komfortas taip pat yra prioritetas, kadangi vaikams reikia vietos žaisti, o seneliams – galimybės ištiesti nugarą.

Tačiau jei tai grupė studentų, kuriems svarbiausia kaina, ir jie gali užmigti bet kokiomis sąlygomis, galima rinktis ir paprastesnį variantą. Svarbiausia yra suprasti, kad pigiausia pasiūlymai dažnai reiškia senus automobilius, išsemtas pakabas ir plokščias sėdynes. Ilgoje kelionėje į Olandiją, taupant ant bilieto kainos, galite prarasti daugiau savo sveikatos ir gerovės.

Išvada

Apibendrinant, patogi vieta mikroautobuse vykstant į Olandiją nėra tik apie tai, ar sėdynė minkšta. Tai kompleksinis sprendimas, įskaitantis sėdynės ergonomiką, erdvę kojoms, oro kondicionierių, pakabos sistemą, techninį aprūpinimą ir, žinoma, vairuotojo profesionalumą.

Per savo ilgą karjerą esu matęs, kaip keleiviai, išlipę iš mikroautobuso po 20 valandų kelionės, šypsosi ir džiaugiasi, o kiti tampa „sugniuždyti“. Skirtumas dažniausiai būna ne maršrute, o būtent tame, kaip jie keliavo.