Kelionės planavimas į Olandiją mikroautobusu taupant jūsų pinigus

Įvadas

Olandija, arba Nyderlandai – viena įdomiausių ir dažniausiai lankomų šalių Vakarų Europoje. Garsėjanti vėjo malūnais, tulpių laukais, kanalais ir, žinoma, liberaliu požiūriu į gyvenimą, ji traukia tūkstančius turistų. Tačiau tiems, kurie keliauja dideliais būriais – šeimomis, draugijomis ar komandomis – kelionės organizavimas gali tapti tikru iššūkiu, ypač jei žiūrima į biudžetą. Dažnai pasitaiko situacijų, kai grupės nusprendžia keliauti atskirais automobiliais, tačiau paskaičiavus kuro sanaudas, kelionės kainą ir komforto praradimą, supranta, kad tai neefektyvu. Čia į sceną žengia mikroautobuso nuoma – tai ne tik ekonomiškas, bet ir patogus sprendimas, leidžiantis sujungti pragmatiškumą su malonumu.

Dirbdamas tarptautinių pervežimų srityje daugiau nei dvidešimt metų, mačiau ne vieną kelionę ir galiu pasakyti viena: geras planavimas pusę reikalo padaro. Dauguma klientų bijo, kad mikroautobuso nuoma brangu, o vairavimas užsienyje – sudėtinga. Tačiau, jei žinote keletą „slaptųjų“ logistikos principų, galite sumažinti išlaidas net 30–40 proc. palyginti su standartiniais sprendimais. Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir parodysiu, kaip sudaryti tokią maršruto ir išlaidų strategiją, kad jūsų piniginė nenukentėtų, o patirtys liktų nepakartojamos.

Kalbėsime ne tik apie tai, kaip važiuoti, bet ir kaip taupyti degalus, kur geriau ilsėtis, kaip išvengti brangių baudų Olandijos miestuose ir kodėl maršruto parinkimas yra svarbiau nei greitis. Mūsų tikslas – parodyti, kad komfortiška kelionė 8-9 asmenų grupei gali būti ne tik pasiluxo, bet ir protingas investicijos į kelionę žingsnis. Sėskimes į planavimą – nuo pirmojo iki paskutinio kilometro.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Ar tikrai ekonomiška vykti mikroautobusu, palyginti su lėktuvu ar traukiniu?

Tai pirmasis ir pagrindinis klausimas, kėlęs dauguma mano klientų. Atsakymas nėra tiesioginis „taip“ ar „ne“, jis priklauso nuo grupės dydžio, tačiau 8 ar daugiau asmenų atveju mikroautobusas beveik visada laimi. Palyginkime skaičiais. Bilietas į Olandiją lėktuvu (su visais mokesčiais ir bagažu) gali kainuoti nuo 150 iki 300 eurų į vieną pusę. 9 asmenų grupei tai sudaro nuo 1350 iki 2700 eurų tik vienai krypčiai. Prie to pridėkite kelionę iš/į oro uostą Olandijoje (greitasis traukinis „Schiphol Express“ kainuoja apie 6-7 EUR, o taksi – brangiau), o Lietuvoje – kelionę į Vilniaus ar Kauno oro uostą.

Dabar pažiūrėkime į mikroautobusą. Vidutinės klasės mikroautobuso nuoma (pvz., VW Transporter arba analogiškas 9 vietų automobilis) su pilna draudimo apsauga gali kainuoti apie 100–120 EUR per dieną. Kelionei tenka 4 dienos (2 ten, 2 atgal) – tai 400–480 EUR. Kuro sąnaudos į abi puses (apie 3000 km su vidutiniu 9 l/100 km suvartojimu) – apie 400–450 EUR (priklausomai nuo degalų kainos). Sumuojame: nuoma (450) + kuras (450) = 900 EUR. Prie to pridedame kelių mokesčius (jei važiuojate per Vokietiją, jų nėra lengviems automobiliams, tačiau gali būti kelių mokesčių Prancūzijoje arba Belgijoje, priklausomai nuo maršruto) ir galiausiai gauname apie 1100–1200 EUR visai grupei į abi puses. Rezultatas akivaizdus – maždaug du kartus pigiau nei lėktuvu, be to, turite nuosavą transportą vietos Olandijoje.

Be to, mikroautobusas suteikia laisvę. Jums nereikia prisitaikyti prie lėktuvų tvarkaraščio, nebereikia vargti su bagažo apribojimais (20 kg vienam asmeniui – tai nėra problema, kai turite didelį bagažinę skyrių). Traukinys, nors ir ekologiškas, Olandijoje gali būti brangus, ypač jei perkate bilietus paskutinę minutę, o su dideliu bagažu traukinių keleiviams visada būna daugiau rūpesčių. Taigi, logistinė ir finansinė analizė rodo, kad grupėms mikroautobusas – neginčijamas lyderis.

2. Kokį maršrutą pasirinkti, kad sutaupyti kuro ir laiko?

Maršrutas yra „pinigų kalykla“. Dažnai žmonės pasirenka trumpiausią kelią žemėlapyje, bet neatsižvelgia į kokybę ir kainą. Keliaudami į Olandiją iš Lietuvos turime dvi pagrindines alternatyvas: eiti per Lenkiją ir Vokietiją („Via Baltica“ tąsa) arba per Baltarusiją (tačiau dėl politinės situacijos ir vizų reikalavimų šis variantas dabar dažniausiai atmetamas).

Mano, kaip eksperto, rekomendacija – maršrutas per Lenkiją ir Vokietiją. Nors Lenkijos keliai vietomis gali būti prastesnės kokybės, jie nemokami. Vokietijoje, priešingai nei manyje, lengvieji automobiliai (kuriems priskiriami ir dauguma mikroautobusų, kurių bendrasis leidžiamas svoris neviršija 3,5 tonos) automagistralėse (Autobahn) važiuoja be jokių mokesčių. Tai yra milžiniška pinigų taupymo galimybė. Vengti reikėtų maršrutų, vedančių per Prancūziją, jei tai ne būtina, nes ten yra brangios mokamos autostrados (péage).

Svarbu taip pat planuoti važiavimo laiką. Vengkite pietų metų (12:00–14:00) važiavimo didžiuosiuose Vokietijos miestuose prieš juos arba už juos, nes ten gali susidaryti didžiuliai spūstys. Taip pat verta atsižvelgti į darbo dienas – pirmadieniais ir penktadieniais rytais bei vakarais intensyvumas didžiausias. Jei galite, pradėkite kelionę anksti ryte (pvz., 4:00 val.), kad išvengtumėte Vilniaus ar Kauno spūsčių ir peršoktumėte per Lenkijos pasienio punktus (pvz., Budzisko-Kalvarijos) ramiau. Taupymas čia ne tik piniginis, bet ir emocinis – mažiau streso vairuotojui reiškia mažiau kuro suvartojimo vairuojant lygiau.

3. Kaip efektyviai taupyti degalus ilgoje kelionėje?

Kuras – didžiausia išlaida po automobilio nuomos. Per 20 metų pastebėjau, kad degalų kaina skiriasi ne tik tarp šalių, bet ir tarp degalinių vienoje šalyje. Pagrindinė taisyklė: degalų Olandijoje ir Belgijoje yra vieni brangiausių Europoje. Vokietijoje šiek tiek pigiau, o Lenkijoje – žymiai pigiau.

Strategija paprasta: užpildykite baką iki pilno Lietuvoje (jei ten kaina konkurencinga) arba tiesiai prieš Lietuvos-Lenkijos pasienį. Vėliau degalus užpildykite Lenkijoje. Nereikia ieškoti pigių degalinių gilumoje, pakanka „Orlen“ ar „Shell“ dideliuose magistralėse – jų kainos Lenkijoje vis tiek žemesnės nei Vokietijoje. Būtina įsitikinti, kad į Olandiją atvykate su pilnu arba beveik pilnu baku.

Vokietijoje degalus užpildyti reikėtų tik tada, jei tikrai reikia. Jei važiuojate per Vokietiją šiaurės rytų kryptimi link Hamburgo, degalų kainos gali būti panašios į Olandijos. Tačiau jei maršrutu teks važiuoti per Vokietijos vidurį, paieškokite degalinių toliau nuo autostradų („Tankstellen“ už miesto ribų) – jos dažnai būna 5–10 centų pigesnės. Niekada nebekurkite degalų tiesiai ant Olandijos sienos arba pačiuose didžiuosiuose miestuose (Amsterdamas, Roterdamas) – ten kainos gali viršyti 2 EUR už litrą. Taip pat nepamirškite, kad agresyvus vairavimas (greitas įsibėgėjimas ir stabdymas) gali padidinti suvartojimą iki 20 %. Mikroautobusas yra sunkesnis už įprastą automobilį, todėl vairuokite ramiai, numatydamas situaciją kelyje.

4. Kokius reikalavimus turi tenkinti mikroautobuso vairuotojas?

Tai vienas svarbiausių klausimų, dėl kurio dažnai kyla nesusipratimų. Jei planuojate važiuoti standartiniu 9 vietų mikroautobusu (pvz., VW Transporter, Mercedes Vito), kurio bendrasis svoris neviršija 3,5 tonos, tai teisių reikalavimai yra tokie pat kaip ir įprastam automobiliui. Jums užtenka „B“ kategorijos vairuotojo pažymėjimo. Tačiau čia yra vienas „butas“: dauguma šių mikroautobusų techniniuose pasuose yra pažymėti kaip „N1“ kategorijos (prekiniai automobiliai), o ne „M1“ (keleiviniai). Jei techniniame pasuje parašyta „N1“, o jūsų pažymėjime yra tik „B“ kategorija be 79 kodėlės (leidžiančio vairuoti prekinius automobilius iki 3,5 t), teoriškai Vokietijos policija gali sukelti problemų, nors praktikoje turistams dažnai akis užmerkia, jei automobilis yra keleivinis tipo (su langais ir sėdynėmis).

Saugiausiai pasirinkti vairuotoją, kuris turi „B“ kategoriją su 79 kodėliu arba senesnias teises (išduotas iki 2013 m. sausio 1 d.), kurios automatiškai suteikia teisę vairuoti transporto priemones iki 3,5 t. Jei mikroautobusas turi daugiau kaip 9 vietas (pvz., 15 ar 19), arba jo svoris viršija 3,5 tonas, jau reikalinga „D1“ ar „D“ kategorija bei tachografas (jei tai komercinis pervežimas).

Dar vienas svarbus aspektas – vairuotojo poilsis. Nors tai nėra komercinis reisas ir tachografo nebūna (jei <3,5 t), saugumo sumetimais draudžiama vairuoti daugiau kaip 4 valandas be pertraukos. Ilgoje kelionėje (apie 18–20 valandų viena kryptis) būtina turėti bent du vairuotojus, kurie galėtų keistis kas 3–4 valandas. Pavargęs vairuotojas – tai ne tik baudos grėsmė, bet ir mirtinas pavojus visiems keleiviams. Planuodami maršrutą, įtraukite poilsio stoteles kas 2–3 valandas.

5. Kaip išvengti brangių baudų už greitį ir eismo taisyklių pažeidimus?

Vokietijoje ir Olandijoje foto radarų tinklas yra išvystytas labai gerai. Vokietijoje, kur yra greičio apribojimų (prie miestų, statybų zonose), baudos už viršijimą gali būti griežtos, o jas gausite paštu net po kelių mėnesių su papildomu administravimo mokesčiu. Olandijoje situacija dar griežtesnė – ten labai dažnai matuojamas ne tik greitis, bet ir stebima saugumo diržų naudojimo bei telefono vartojimo vairuojant klausimai.

Mano patarimas: nenaudokite adaptacinio greičio („Cruise Control“) kaip pasitikėjimo priemonę. Vokietijoje greitis gali staigiai keistis nuo 130 km/h (rekomenduojamas) iki 80 ar net 60 km/h statybų zonose. Mikroautobusu, dėl jo masės, stabdyti sunkiau nei lengvuoju automobiliu, todėl stebėkite kelio ženklus labai atidžiai. Olandijoje miestuose maksimalus greitis dažnai nustatytas 50 km/h, o gyvenamuosiuose rajonuose – net 30 km/h. Čia policija dažnai naudoja mobilias radarines priemones.

Taip pat atkreipkite dėmesį į alkoholio kiekį kraujyje. Olandijoje ir Vokietijoje leidžiama 0,5 promilės, tačiau jei vairuojate profesionaliai (net jei tai nuoma), standartai gali būti griežtesni. Geriausia taisyklė – jei vairuojate, negerkite nė lašo. Baudos už vairavimą neblaiviu yra astronomiškos, be to, gali būti konfiskuotas automobilis, kas nuomos sutartyje reiškia milžiniškus nuostolius.

6. Kas yra „Milieuzone“ (Aplinkos zonos) ir kaip jų išvengti?

Vienas didžiausių nemalonių netikėtumų vairuotojams Vokietijoje ir Olandijoje yra aplinkos apsaugos zonoms („Umweltzone“ Vokietijoje ir „Milieuzone“ Olandijoje) patekimas. Tai yra centriniai miestų rajonai, į kuriuos draudžiama važiuoti transporto priemonėms, nekančioms specifinių aplinkos standartų. Vokietijoje reikalinga „Umweltplakette“ (žalia geltonė etiketė) ant priekinio stiklo. Be jos į daugelį miestų (pvz., Kelne, Frankfurte, Berlyne) patekti negalima.

Olandijoje situacija šiek tiek kitokia. Čia nėra vieningos etiketės, bet Amsterdamas, Roterdamas, Utrechtas ir kiti miestai turi savo zonas. Dauguma turistinių mikroautobusų (pvz., nuomojami Lietuvoje) yra pakankamai nauji (Euro 5 arba Euro 6 standartas), todėl jiems dažniausiai leidžiama važiuoti, tačiau tai nėra garantuota. Prieš įvažiuodami į miesto centrą, būtina patikrinti specialias žymes (kelio ženklai su juodu arba mėlynu fonu ir automobilio piktograma).

Geriausias būdas išvengti baudų (kurios Olandijoje gali siekti 100 EUR ir daugiau) yra neparkuoti ir nevažiuoti į senamiestius. Naudokite „Park and Ride“ (P+R) stovėjimo aikšteles miesto pakraštyje. Jos ne tik pigesnės, bet ir į jas galima važiuoti be papildomų leidimų. Iš ten į centrą paprasčiausia nueiti metro arba traukiniu. Mano patirtis rodo, kad bandyti „prasibrauti“ į Amsterdamo centrą mikroautobusu yra prarastas laikas ir pinigai – tenos gatvės, vienkryptės aikštės ir dviračių takai sukur chaosą, kuriame sunku susiorientuoti net vietiniams.

7. Kur pigiausia ir saugiausia apsistoti nakvynei?

Nakvynės pasirinkimas taip pat gali smarkiai pakeisti biudžetą. Viešbučiai Olandijos miestuose, ypač Amsterdame, yra labai brangų. Jei jūsų grupė siekia taupyti, verta apsvarstyti keletą variantų.

Pirmasis variantas – „Zimmer“ (pensionai) arba moteliai Vokietijos pasienio ruože arba Olandijos provincijoje (pvz., pietinėje Limburgo provincijoje).