Kelionės laikas mikroautobusu iš Olandijos į Lietuvą ir atgal: Pilnas eksperto vertinimas

Įvadas

Dirbti tarptautinių pervežimų srityje beveik dvidešimt metų reiškia ne tik išmanyti kelių žemėlapius atmintin, bet ir sugebėti jausti kiekvieno kelio ritmą. Dažnai susiduriu su klientais, kurie, planuodami kelionę iš Olandijos (Nyderlandų) į Lietuvą ar atgal, užduoda vieną ir tą patį, tačiau vienu metu paprastą, o kitu – sudėtingą klausimą: „Kiek laiko tai užtruks?“. Atrodo, kad atsakymas turėtų būti elementarus – pasigauna atstumą, padalina iš vidutinio greičio ir gauni rezultatą. Tačiau praktikoje, ypač kai kalbame apie mikroautobusų ir keleivių pervežimus, viskas yra kur kas sudėtingesnė.

Esuęs šioje srityje ilgiau nei du dešimtmečius, galiu drąsiai teigti, kad laikas – tai tai ne vien tik matematikos disciplina, o dinaminės logistikos menas. Kelionė iš Olandijos, būtent iš tokių hubų kaip Amsterdamas, Roterdamas ar Eindhovenas, į Lietuvą (Vilnių, Kauną, Klaipėdą) nėra tiesus linijinis procesas. Tai yra kompleksinis įvykis, kuriam įtakos turi ne tik asfaltas po ratais, bet ir griežti vairuotojo darbo apribojimai, oro sąlygos, techninė būklė ir, žinoma, neprognozuojamas eismo intensyvumas Vokietijos ar Lenkijos autostradose.

Šiame straipsnyje neapsiribosime sausa statistika. Mes panagrinėsime, kodėl viena kelionė gali trukti 18 valandų, o kita – užtrukti net 26 valandas. Suprasime, kodėl mikroautobuso kelionė skiriasi nuo kelionės asmeniniu automobiliu, ir ką reiškia „efektyvus“ pervežimas šiuo atveju. Mano tikslas – suteikti jums realią, beveik „iš vidaus“ matomą situacijos apžvalgą, kad jūsų lūkesčiai ir realybis susitartų dar prieš įsibandant ratus.

Svarbu pabrėžti, kad šiandien mikroautobusų pervežimai yra vienas populiariausių būdų pasiekti tolimesnes šalis ne mažoms grupėms. Tai suteikia komforto, kurio nėra greitaeigiuose autobusuose, ir lankstumo, kurio neturi didelių autobusų maršrutai. Tačiau šis privalumas turi ir savo kainą – poreikį kruopščiai planuoti laiką. Kelias į Lietuvą veda pro keletą šalių, kiekviena iš kurių turi savo specifiką, nuo Vokietijos idealios, bet užstrigusios infrastruktūros iki Lenkijos besivystančių, bet intensyvių kelių.

Tad, jei jūs planuojate išvyką ar grįžtamąją kelionę, šis straipsnis bus jūsų vadovu. Mes išsiaiškinsime, kas tiksliai valdo laiką kelyje ir kaip pasiruošti šiai kelionei, kad ji būtų ne tik greita, bet ir saugi.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Koks yra mažiausias įmanomas kelionės trukmės laikas mikroautobusu iš Olandijos į Lietuvą?

Teoriškai, jei žiūrime į žemėlapį, atstumas tarp, tarkime, Amsterdamo centro ir Vilniaus centro svyruoja apie 1700–1800 km. Vairuojant asmeniniu automobiliu, be sustojimų, laikrodžio rodyklės nusuktų šiek tiek mažiau nei 18 valandų. Tačiau kalbant apie mikroautobusą, kuris atlieka komercinį reisą, šis skaičius tampa nerealus.

Mažiausias realus laikas, kurį užtruks profesionalus vairuotojas su šiuolaikiniu mikroautobusu (pvz., VW Caravelle, Mercedes Vito ar panašios klasės), yra apie 19–20 valandų. Taip yra dėl vienos pagrindinės priežasties – tachografo. Mūsų srities profesionalai privalo laikytis griežtų darbo ir poilsio režimų. Be to, šioje kelionėje reikia įveikti Bent jau vieną ilgesnį techninį sustojimą degalams ir keli trumpesnius pietums. Taigi, nors fiziškai įveikti šį kelią galima greičiau, teisiniai ir saugumo standartai nulemia maždaug 20 valandų „lubą“. Jei kas nors garantuoja atvykti per 16 valandų su mikroautobusu, turbūt pažeidžia poilsio normas, kas yra tiesiogiai pavojinga visiems dalyviams.

2. Koks yra tipinis kelionės maršrutas ir kodėl jis pasirenkamas?

Esu sukūręs šimtus maršrutų, ir per 20 metų situacija šiek tiek pasikeitė, bet pagrindinis ašis išlieka ta pati. Tipinis maršrutas iš Olandijos veda per Vokietiją (A1, A2, A3 autostrados) ir toliau pro Lenkiją (A2 autostrada). Tai yra trumpiausias ir logiškiausias kelias.

Anksčiau, kai Lenkijos keliai buvo žymiai prastesni, kartais būdavo išmanesnis važiuoti pro Belgiją, Vokietiją ir toliau link Karlovi Varų, tačiau su šiuolaikine Lenkijos A2 „Autostrada Wielkopolska“ ir S2 aplinkkeliu aplink Varšuvą, kelias per Lenkiją yra absoliučiai dominuojantis. Svarbu paminėti, kad maršrutas gali šiek tiek keistis priklausomai nuo to, kurioje Olandijos dalyje esame. Iš šiaurės (pvz., iš Groningeno) dažniau traukiame link Oldenburgo ir Bremenno, o iš pietų (Maastrichtas) – link Liuksemburgo ar Kelno. Tačiau visi jie susilieja į vieną pagrindinę ašį nukreiptą į Rytus. Šio maršruto privalumas – tai greitis ir geras kelių dangos paviršius didžiąją dalį kelio, kas leidžia išlaikyti stabilų vidutinį greitį.

3. Kaip vairuotojo darbo laiko apribojimai (tachografas) veikia kelionės trukmę?

Tai yra klausimas, kurį dažniausiai užduoda klientai, įpratę važiuoti automobiliais ir galintys vairuoti 10 valandų iš eilės. Komerciniame transporte viską reglamentuoja Europos Sąjungos direktyvos. Tachografas – tai įrenginys, kuris stebi vairuotojo veiklą.

Pagrindinė taisyklė: vairuotojas gali vairuoti ne ilgiau kaip 4,5 valandas iš eilės. Po to jis privalo padaryti 45 minučių pertrauką (kurią gali padalinti į 15 ir 30 minučių). Be to, per 24 valandų vairuotojas negali vairuoti daugiau kaip 9 valandas (gali išplėsti iki 10 valandų du kartus per savaitę). Po 4,5 valandų vairavimo ir 45 minučių pertraukos, vairuotojas gali vairuoti dar 4,5 valandas, tačiau tada jis privalo padaryti 11 valandų (arba 9 valandų esant tam tikroms sąlygoms) kasdieninį poilsį.

Įsivaizduokite: 1800 km kelionė. Vidutinis greitis su visais sustojimais (mikroautobusas važiuoja lėčiau nei lengvasis automobilis) yra maždaug 90 km/h. Reikia 20 valandų gryno vairavimo. Kadangi vairuotojas gali vairuoti tik 9-10 valandų per dieną, ši kelionė beveik visada tampa dviejų dienų reisas, arba įtraukia dviejų vairuotojų komandą. Jei vairuotojas vienas – jis privalo sustoti nakvynei (pvz., Vokietijos ar Lenkijos viduryje), o tai automatiškai prailgina kelionę iki 30–34 valandų (su nakvyne). Todėl, siekiant „greito“ 20 valandų rezultato, būtinas dviejų vairuotojų darbas, kuris leidžia keistis vienas kitam ir neleisti tachografui „užsirūkyti“.

4. Kurios vietos maršrute dažniausiai sukelia didžiausius eismo spūstis?

Per savo karjerą esu pamatęs viską – nuo tuščių autostradų Vokietijoje Kalėdų dieną iki stovių juostų, kurių pabaigos nematyti. Tačiau yra „įprastų“ vietų, kuriose rizika užstrigti yra didžiausia.

Pirma tai – Vokietijos „Ruhr“ sritis (Rūro sritis) aplink Dortmundą, Eseną ir Kelną. Čia autostradų tankumas yra milžiniškas, netgi nedidelė avarija gali sukelti valandų spūstį. Antroji vieta – lenktųjų sankryžų mazgas aplink Varšuvą Lenkijoje. Nors dabar yra daug tiltų ir aplinkkelių, intensyvumas ten toks didelis, kad priešais mokėjimo punktus arba ties jungtimis su S8 ir A2 keliais dažnai susidaro spūstys. Trečia, bet ne mažiau svarbi vieta – tai sienos kirtimo zonos, nors Šengeno zonoje kontrolės nėra, tačiau ties lietuviška siena (tarp Lenkijos ir Lietuvos arba per Kaliningradą/Latviją – priklausomai nuo maršruto) taip pat gali būti eismo suirimų. Taip pat nepamirškime Olandijos vidaus kelių – išvykimas iš Amsterdamo ar Roterdamo ryto metu gali užtrukti valandą dėl miesto eismo.

5. Kaip metų laikas (žiema, vasara) įtakoja kelionės laiką?

Logistikoje pasakoma: „nėra blogo oro, yra tik blogai paruoštas transportas“, tačiau oras vis tiek įtakoja laiką. Žiemą rizika didžiausia. Ledas, sniegas Vokietijos ar Lenkijos autostradose gali priversti vairuotoją mažinti greitį nuo 130 km/h iki 60 km/h ar mažiau. Tai yra tiesioginis laiko praradimas. Be to, žiemą dažniau įvyksta avarijos, kurios sukelia didelius eismo įstrigimus. Net 15 minučių stabdymas ant ledingo kelio gali tiesiogiai užtrukti valandą dėl eigos užstrigimo.

Vasarą problema yra kita – karštis ir turistai. Karšta dieną asfaltas tampa „klampus“, didėja padangų stiprumas, o tai gali įtakoti techninius sustojimus. Be to, vasarą (ypač liepos–rugpjūčio mėn.) didžiulė dalis vairuotojų važiuoja atostogaujančių automobilių, kas padidina eismo intensyvumą ir mažina vidutinį greitį. Rudenį pavojingi rūkai, ypač Vokietijos žemumose, kai matomumas gali sumažėti iki kelių metrų – tai priverčia stabdyti visą eismą.

6. Ar greičiau keliauti keltu (pvz., iš Kielio arba per Juodąją jūrą) ar sausuma?

Tai klausimas, apie kurį daug diskutuojama. Atstumas per Juodąją jūrą (Klaipėda-Kylis arba Klaipėda-Karlshamn) atrodo viliojantis, nes galima pailsėti kerte. Tačiau, jei tikslas yra Olandija, keltas paprastai neapsimoka. Kodėl? Pirmiausia, reikia nuvažiuoti iki uosto (Kielis yra šiaurės Vokietijoje), tai reiškia, kad reikia nukrypti iš trumpiausio maršruto. Antra, laukimas keltui – reikia atvykti bent valanda prieš išvykstant. Trečia, patis keltas trunka apie 20 valandų (Kylis-Klaipėda) arba 12-13 valandų (Karlshamnas-Klaipėda).

Jeigu susumavome važiavimą iki Kielio, laukimą ir perplaukimą, laikas dažnai būna panašus ar net ilgesnis nei tiesioginis važiavimas per Lenkiją. Be to, keltas kainuoja brangiau nei degalai. Tiesioginis maršrutas per Vokietiją ir Lenkiją yra lankstesnis – jei užstrigome vienoje vietoje, galime šiek tiek pakeisti maršrutą, o keltas yra griežtas grafikas. Todėl mikroautobusų pervežimai į Olandiją beveik visada vyksta sausuma.

7. Kaip keleivių pasiėmimas ir išlaipinimas kelyje įtakoja bendrą laiką?

Tai vienas dažniausių nesusipratimų tarp klientų ir pervežėjų. Klientas mano: „Mes tik sustosime prie durų, 5 minutes ir važiuojame toliau“. Realybėje – kiekvienas sustojimas mieste trunka mažiausiai 20–30 minučių. Kodėl? Reikia nuvažiuoti nuo autostrados, nukrypti į miesto centrą (dažnai siaurais, užstatytais gatvėmis), rasti adresą, išsikrauti bagažą, palydėti keleivius, vėl pakrauti bagažą (jei yra likę), grįžti į miesto centrą ir užlipti ant autostrados.

Jeigu maršrute yra 3-4 tokie sustojimai (pavyzdžiui, paimti žmones iš Eindhoveno, Tilburgo, Bredos), tai prideda ne 15 minučių, o 2 valandas gryno laiko prie važiavimo. Be to, jei sustojimai yra miestuose su dideliu eismu (kas Olandijoje yra norma), laikas gali dvigubai išaugti. Todėl, kai kalbame apie kelionės laiką, visada tiksliai susitariame dėl sustojimų skaičiaus. Kuo mažiau sustojimų, tuo greičiau atvyksime į galutinį tašką.

8. Kokios techninės būklės reikalavimai kelionėms, ir ar gedimai dažni?

Dvidešimt metų patirtis mokėjo vieno: geriausia prevencija – yra kasdieninė techninė apžiūra. Prieš išvykstant į tokią ilgą kelionę, vairuotojas privalo patikrinti ne tik degalų lygį. Tikrinamos padangos (jis turi būti idealios, kadangi dideli greičiai Vokietijoje reiškia didelę apkrovą), tepalai, stabdžių skysčiai, žibintai.

Nepaisant to, gedimai kartais nutinka. Dažniausiai tai būna padangų plyšimai (dėl blogo kelio paviršiaus Lenkijoje arba griuvėsių Vokietijoje) arba elektrinių sistemų nesklandumai. Jei mikroautobusas naujas (pvz., 2-5 metų amžiaus), gedimo tikimybė yra nedidelė. Jei senesnis – rizika didesnė. Techninis gedimas gali prailginti kelionę nuo 1 valandos (pakeičiama ratuke) iki kelių valandų (reikia gelbėjimosios tarnybos). Todėl profesionalios kompanijos visada turi draudimą ir pagalbos tarnybų numerius, bet klientui svarbu suprasti, kad technika – tai gyvas organizmas, o ne tik matematika.

9. Kaip veikia sienų kontrolė Šengeno zonoje šioje kelionėje?

Iki 2007-ųjų sienos buvo didelis stabdymo faktorius. Dabar, kai ir Lietuva, ir Lenkija, ir Vokietija, ir Olandija yra Šengeno zonoje, fizinės kontrolės paprastai nėra. Tai leidžia važiuoti be sustojimų, kaip būtų važiuojama vienoje šalyje. Tačiau yra išimčių.