Kokie mikroautobusai naudojami pervežimams iš Anglijos? Eksperto apžvalga ir vadovas

Dirbu tarptautinių keleivinių pervežimų srityje jau beveik du dešimtmečius. Per šį laikotarpį mačiau viską – nuo senų, „dūzgiančių“ „Gazelių“ iki modernių, prabangių „Mercedes“ klasės automobilių, kuriais keliauja verslo atstovai. Kelionė iš Anglijos į Lietuvą (ir atgal) nėra paprasta pasivažiuoti iki parduotuvės. Tai iššūkis tiek vairuotojui, tiek techninei įrangai. Maršrutas apima tūkstančius kilometrų, kelių šalių muitines, skirtingas kelių kokybes bei geležinkelio perėjimus (Eurotunelį arba keltus).

Todėl, kai klientas klausia, kokį mikroautobusą pasirinkti ar kuo jis važiuos, tai nėra paprastas klausimas apie „markę“. Tai klausimas apie jūsų saugumą, komfortą ir, svarbiausia, ar nusprendžiate keliauti dar kartą su ta pačia kompanija. Šiame straipsnyje remiuosi savo ilgamečia patirtimi ir noriu jums atidžiai paaiškinti, kas verčia mums, profesionaliems vežėjams, rinktis konkrečias transporto priemones, ir kodėl tai turėtų rūpėti jums.

Įvadas

Anglija – specifinis rinkas. Geografiškai ji atskirta nuo žemyninės Europos, o tai reiškia, kad kiekviena kelionė prasideda ne tik važiuojant keliu, bet ir laukiant keltų arba važiuojant traukiniu po Lamanšo sąsiauriu. Tokios kelionės trunka daugiau nei parą (priklausomai nuo išsikrovimo vietos Lietuvoje – nuo Vilniaus iki Klaipėdos yra didelis atstumas). Tokiose apkrovose mikroautobusas tampa ne tik transporto priemone, bet ir antroju namu.

Būdamas šioje srityje ilgai, galiu pasakyti viena: ekonomika ir kokybė čia turi būti subalansuota. Nėra prasmės vežti keleivius pigiu, bet techniškai „nuovargusiu“ automobiliu, kuris pusiaukelėje sugenda. Taip pat nėra prasmės naudoti per brangius modelius, kurių priežiūra kainuoja daugiau nei bilietų pajamos. Todėl susiformavo „auksinis standartas“ – tai yra tam tikros klasės ir markės mikroautobusai, kurios geriausiai tinka šiam maršrutui.

Šiame straipsnyje mes ne tik išvardinsime markes, bet ir panagrinėsime, kodėl jos dominuoja rinkoje, kuo skiriasi 8 vietų nuo 16 vietų mikroautobusai, ko tikėtis iš „VIP“ klasės ir kaip suprasti, ar transporto priemonė yra tikrai tinkama ilgam kelioniui. Mano tikslas – padaryti taip, kad, užsakydami bilietą, jūsų akys nešviltų nuo nežinojimo, o kelionė praeitų sklandžiai.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

Šioje skyriuje suformulavau 10 klausimų, kuriuos dažniausiai girdėju iš klientų per savo karjerą, ir pateikiu išsamius atsakymus, remdamasis praktine patirtimi.

1. Kurių markių mikroautobusai yra populiariausi maršrutuose Anglija–Lietuva ir kodėl?

Rinkoje dominuoja trys pagrindinės „Vokietijos mokyklos“ atstovės: Mercedes-Benz, Volkswagen ir Ford. Kartais pasitaiko ir Iveco bei Peugeot modelių, tačiau vokiškosios gamybos automobiliai laimi ilgalaike patikimumo persvara.

• Mercedes-Benz Sprinter: Tai, galima sakyti, „auksinis standartas“ mūsų versle. Ypač populiarus modelis yra „Sprinter 516“ arba jo mažesnės versijos. Šie mikroautobusai žinomi dėl savo dydžio, erdvumo ir, kas svarbu, patikimumo. Kai važiuojate 2000–2500 km viena kryptimi, jums reikalingas variklis, kuris neperkaista ir nepradeda „vaikščioti“ degalų nuosekliai. „Sprinteriai“ turi galingus variklius (dažniausiai 3l arba 2.1l CDI), kuriai lengviau įveikti kalnus, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Čekijoje, bei palaikyti aukštą greitį Anglijoje, kur greičio ribos didesnės nei Lietuvoje.
• Volkswagen Crafter: Techniškai labai artimas „Mercedesui“, nes dalis komponentų yra bendri. „Crafter“ dažnai vertinamas dėl geresnės ergonomikos vairuotojui ir šiek tiek „švelnesnio“ važiavimo. Jis taip pat puikiai tinka ilgoms kelionėms.
• Ford Transit: Nuo senų laikų „Transit“ buvo darbo arklys. Naujieji modeliai yra patogūs, tačiau mano patirtimi rodo, kad dėl ilgos kelionės apkrovos jų variklių ir pakabos patvarumas šiek tiek nusileidžia „Mercedesui“. Tačiau jie dažniau būna „ekonominio“ segmento pasirinkimas.

Kodėl ne kiti? Prancūziški modeliai (pvz., Renault Master) dažnai turi puikių salonų, bet techninė dalis (pačių variklių resursas) ilgamečio vairuotojo akimis atrodo šiek tiek prastesnė, kai kalbame apie kasdienines reises per visą Europą.

2. Kuo skiriasi 8 vietų, 16 vietų ir 19 vietų mikroautobusai?

Tai vienas svarbiausių klausimų, įtakojančių jūsų komfortą. Lietuvoje įstatymai leidžia vairuoti „B“ kategorijos vairuotojo pažymėjimu (t.y. paprastą automobilio vairuotoją) mikroautobusą, kuris sveria mažiau nei 3,5 tonos ir turi ne daugiau kaip 8 sėdimas vietas be vairuotojo (taip vadinamas „8+1“). Visi didesni mikroautobusai (pvz., 16+1 ar 19+1) jau reikalauja „D1“ ar „D“ kategorijos vairuotojo pažymėjimo.

• 8+1 mikroautobusai: Tai dažniausiai perkelti „keleiviniai“ furgonai. Jie yra erdvūs, tačiau tenka kompromisas dėl bagažo. Kadangi automobilis turi sverti mažiau, jis negali būti per daug apkrautas. Jei 8 žmonės veža po du didelius lagaminus, bagažo skyrius gali netilpti, ir dalis bagažo keliauja salone. Tačiau šie mikroautobusai yra labai greiti ir manevringi.
• 16+1 ir 19+1 mikroautobusai: Čia kalbame apie didelius, dažniausiai dviejų ašių automobilius. Jie sveria daugiau, turi galingesnius variklius. Pagrindinis privalumas – atskiras, didelis bagažo skyrius (po salono grindimis ar gale). Jei keliaujate iš Anglijos su daug daiktų (grįžtate gyventi ar vežate prekes), šis variantas saugesnis. Be to, 16 vietų autobusai dažniausiai turi aukštesnį stogą, todėl galima sėdėti neapsilenkiant galvos, kas 8 vietų „furgonuose“ kartais būna problema aukštiems vyrams.

3. Ar mikroautobusuose yra wc (tualetas) ir kodėl jų dažnai nebūna?

Tai klasikinis klausimas. Trumpai atsakius: 8+1, 16+1 ir 19+1 mikroautubusuose wc paprastai nebūna.

Kodėl? WC reikalauja didelės vietos, vandens bakų, kanalizacijos sistemos, o svarbiausia – reguliaraus valymo. Mikroautobusas yra kompaktiškas transportas. Įrengus wc, prarastume bent 4-6 sėdimas vietas arba visą bagažo skyrių. Be to, mažame erdvėje kvapas greitai tampa nepakenčiamas, net jei sistema veikia gerai.

Dideliuose turistiniuose autobusuose (50+ vietų) wc yra privalomas dalykas, tačiau mikroautobusuose mes vežiame mažiau žmonių. Profesionalių vežėjų (tarp jų ir mano) praktika yra daryti planinius sustojimus kas 3–4 valandas. Anglijoje ir žemyne yra daug puikių, modernių poilsio vietų (Service stations), kur galima užsipti ir patogiai apsiprašyti. Mano patirtis rodo, kad keleiviai dažniau renkasi sustojimą kavinėje nei mažą, vargonuojantį tualetą vargyne.

4. Kas yra „VIP“ klasės mikroautobusas ir kuo jis geriau už įprastinį?

Rinkoje terminas „VIP“ dažnai naudojamas permainingai, tačiau profesionalų akimis tai reiškia konkrečius techninius rodiklius.

Įprastas mikroautobusas turi standartines sėdynes (kaip autobuse), tvirtas, dažniausiai su audinio arba paprasto odos (eco leather) apmušalu.

VIP klasės mikroautobusas turi: 1. Pailgintą ratą: Galima atsilenkti 45–135 laipsnių kampu. Tai kritiška sėkmės dalis 24 valandų kelionėje. Miegant sėdint, kaklas skauda. Atsilenkus galima bent kažkiek pailsėti. 2. Pakėtas atramas: Po kojomis („pufai“), kad kojos nebūtų užgultos grindimis. 3. Individualias sistemas: Kiekviena sėdynė turi savo USB jungtį (dabar jau būtina, kad nešikšnėtų telefonai), individualų skaitymo lempą ir dažnai – individualų oro išmetimą (vėdinimą). 4. TV ir Wi-Fi: Nors Wi-Fi kelyje veikia truputį arba visai neveikia (priklauso nuo operatorių dangos), dažnai būna įrengti LCD ekranai su filmais. 5. Mažiau vietų: VIP mikroautobuse gali būti tik 6–8 vietos, o ne 16. Tai leidžia sėdėti labai erdviai.

Jūs sumokėsite daugiau, tačiau jei turite nugaros problemų arba jeigu kelionė vyksta vasarą (kai karštis salone be galingo kondicionieriaus būna nepakenčiamas), VIP variantas gali išgelbėti jūsų sveikatą.

5. Kiek seni gali būti šie mikroautobusai ir ar tai saugu?

Anglijoje ir Lietuvoje galioja griežti techninės priežiūros reikalavimai, tačiau „senumas“ sąvoka yra reliatyvi.

Profesionalios pervežimo kompanijos (tos, kurios dirba legaliai ir turi licencijas) dažniausiai naudoja mikroautobusus, kurie yra ne senesni kaip 5–7 metai. Kodėl? Ne dėl grožio, o dėl techninių reikalavimų, susijusių su išmetamųjų dujų normomis (Euro 5, Euro 6).

Senesni automobiliai (Euro 4 ir senesni): * Gali būti uždrausti įvažiuoti į Anglijos miestus (pvz., Londono ULEZ zona), kas reikalauja mokėti didelius mokesčius kasdien. * Turi silpnesnes stabdžių sistemas ir ESP (elektroninę stabilumo kontrolę), kuri šiuolaikiniuose automobiliuose yra privaloma.

Taigi, jei matastate, kad jus veža 15 metų senumo „Reno Master“, sužinokite, ar ši kompanija tai legaliai daro. Dažnai tokie seni automobiliai naudojami „juodojoje“ rinkoje, kur kaina yra žemiausia, o rizika – aukščiausia. Aš visada patariu rinktis transporto priemones ne senesnes kaip 2014–2015 m. gamybos.

6. Kaip atrodas bagažo skyrius ir kiek bagažo galiu pasiimti?

Tai viena dažniausių priežasčių, kodėl kilpa konfliktų tarp keleivių ir vairuotojų. Kiekvienas keleivis nori vežti kuo daugiau, o mikroautobuso talpa yra ribota.

• 8+1 mikroautobusas: Bagažas dažniausiai kraunamas į galinę dalį (ten kur būtų durys furgonui). Jei mikroautobusas neperstatytas (t.y. sėdynės nenuimtos), vietos gali būti mažai. Taisyklė paprasta: vienam žmogui – vienas didelis lagaminas (iki 20–25 kg) ir rankinė bagažo. Jei visi 8 žmonės atveš po du didelius lagaminus, jie tiesiog netilps. Tada dalis bagažo keliauja salone po kojomis, kas sumažina vietą kojoms.
• 16+1 mikroautobusas: Čia bagažo skyrius yra po salono grindimis (tarp ašių) ir gale. Jis erdvus. Tačiau ir čia yra riba – techninis maksimalus svoris. Jei mikroautobusas apkrautas keleiviais, o bagažas per sunkus, vairuotojas gali būti nubaustas techninės apžiūros metu Anglijoje ar Lenkijoje.

Mano patarimas: jei grįžtate iš Anglijos ir visiškai išsikraščiate butą, pasikalbėkite su dispatcheriu iš anksto. Kartais reikia rezervuoti ne vieną bilietą, o dvi vietas (vieną žmogui, vieną bagažui), kad vairuotojas galėtų jums užtikrinti vietą.

7. Kokios komforto sistemos būtinos ilgame maršrute (kondicionierius, šildymas)?

Anglijoje klimatas yra drėgnas, bet ne itin karštas, tačiau kai važiuojate per Prancūziją vasarą, temperatūroje gali viršyti 30 laipsnių. Mikroautobusas, stovintis saulėje, įkaista kaip orkaitė.

Kondicionierius: Tai ne prabanga, o būtinybė. Jis turi būti „galingas“, o ne tik „vėdinantis“. Daugelis pigių mikroautobusų turi tik „vėdinimą“ (faną), kuris tiesiog pučia karštą orą. Patikrinkite, ar skelbiame, kad yra „Klimato kontrolė“.

Šildymas: Žiemos metu, kai važiuojate per Vokietijos autostradas arba stovite pasienio punktuose (pavyzdžiui, Calais), salone gali būti šalta. Šildymas turi veikti ne tik priekyje (prie vairuotojo), bet ir gale. Dažna problema – „šaltos kojos“ keleivių gale. Geri mikroautobusai turi papildomus šildytuvus arba „Webasto“ tipo sistemą, kuri šildo saloną net jei variklis neveikia (pvz., per pietų pertrauką).

8. Kokie yra saugumo reikalavimai šiuose mikroautobusuose?

Saugumas yra prioritetas Nr. 1. Ilgose kelionėse pavojus kyla ne tik dėl avarijų, bet ir dėl vairuotojo nuovargio bei techninės būklės.

• Tachografas: Visi legalūs, daugiau kaip 8 vietas turintys mikroautobusai (ir kai kurie 8+1, jei jie naudojami komerciniais tikslais) privalo turėti tachografą. Jis fiksuoja vairuotojo darbo laiką, greitį ir atstumą. Tai užtikrina, kad vairuotojas nevažiuoja 20 valandų iš eilės. Jei matote vairuotoją rašantį į popierinę diskelę arba skaitmeninę kortelę – vairavimo laikas yra kontroliuojamas.
• ESP (Electronic Stability Program): Elektroninė stabilumo kontrolė. Ji padeda išvengti sūpynių posūkiuose, ypač jei mikroautobusas apkrautas. Lietuvoje ir Anglijoje lietus daro kelius slipliais, todėl ESP būtina.
• ABS ir įsitraukiančios juostos: Standartiniai dalykai, bet verta patikrinti, ar sėdynės turi saugos diržus. Anglijoje ir Europoje už neįsegus diržo baudos didelės, o svarbiau – tai gelbėja gyvybes.

9. Ar įtakos komfortui turi tai, kad mikroautobusas važiuoja per keltą ar Eurotunelį?

Techninės įrangos požiūriu – ne. Mikroautobusas tiesiog stovi keltame arba važiuoja traukinyje. Tačiau psichologinis ir fizinis komfortas priklauso nuo to, kaip šis procesas organizuojamas.

Kai važiuojate keltu (pvz., Dover-Calais), mikroautobusas turi užvažiuoti į apačią. Ten dažnai būna siaura, vėsu ir vargonai degalų kvapas. Jei mikroautobuse yra silpnas ventiliavimas, keleiviai gali pajusti apsigimimą.

Kai važiuojate Eurotuneliu (Le Shuttle), mikroautobusas užvažiuoja į vagoną ir ten stovi 35 minutes. Variklis turi būti išjungtas. Čia kritiškas akumuliatoriaus ir šildymo/vėdinimo veikimas nuo baterijos.