Keleivių komfortas kelionėse į Angliją ir atgal: Vadovas nerūpestingai kelionei

Įvadas

Kelionė į Angliją ir atgal Lietuvoje jau daugelį metų išlieka viena populiariausių maršrutų. Nepaisant to, kad šiuolaikinė aviacija siūlo greitą skrydį, daugelis keleivių pasirenka autobusus ar mikroautobusus. Kodėl? Atsakymas paprastas: tai prieinama kaina, galimybė paimti daugiau bagažo ir, svarbiausia, – galimybė pamatyti kelias šalis, kurių praskrendant lėktuvu net nepastebėtum. Tačiau tokia kelionė yra iššūkis organizmui ir psichikai. Kelionė Vilniaus (arba kito Lietuvos miesto) ir Londono atstumas siekia apie 1800–2000 kilometrų viena kryptimi. Tai kelionė, kuri trunka nuo 30 iki 40 valandų, priklausomai nuo maršruto, oro sąlygų, pasienio kontrolės ir kelių eismo situacijos.

Dirbant šioje srityje daugiau nei dvidešimt metų, sužinojau vią pagrindinę tiesą: kaina nulemia sprendimą, tačiau komfortas lemia pasitenkinimą. Keleiviai dažnai klausia: „Kaip išgyventi šią kelionę?“, „Ar bus užtepti kojų vietos?“, „Kiek kartų sustosime?“. Šie klausimai nėra trivialūs. Jie formuoja viso kelionės įspūdį. Šiandieninėje rinkoje transporto priemonių pasiūla yra labai plati – nuo senų, pertvarkytų autobusų iki prabangių, „VIP“ klasės mikroautobusų, kurie gali konkuruoti su verslo klasės lėktuvų salonais.

Komfortas – tai ne tik minkštos sėdynės. Tai kompleksinė sistema, kurią sudaro transporto priemonės techninė būklė, vairuotojų profesionalumas, sustojimų planavimas, bendravimas ir netgi oro kondicionieriaus veikimas. Šiame straipsnyje mes giliai panagrinsime į tai, kas sukuria kokybišką kelionę, kaip išvengti dažniausių nemalonumų ir ką tiksliai turėtumėte ieškoti renkantis pervežėją. Mūsų tikslas – padaryti jūsų kelionę ne tiesiog „nuvykti iš taško A į tašką B“, o patirti kuo mažiau streso ir kuo daugiau poilsio, net ir judant šimtais kilometrų per valandą.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kuo skiriasi komfortas kelionės autobusu ir mikroautobusu?

Tai vienas dažniausiai kylančių klausimų, ir atsakymas nėra vienareikšmis. Tradiciniai didieji autobusai (pvz., Neoplan, Volvo, Scania) turi savus privalumus: jie yra stabilūs, turi geresnę vaizdo sistemą (jei yra), didesnę praėjimo galeriją, todėl galima atsistoti ir pailginti nugarą. Tačiau dideliame autobuse važiuoja daugiau keleivių (40–60), kas reiškia daugiau triukšmo, dažnesnę eilę į tualetą ir lėtesnį išsodinimą pasienio punktuose.

Mikroautobusai (pvz., Mercedes-Benz Vito, Sprinter ar VW Crafter), kuriuose įrengiamos 8–16 vietos, siūlo visiškai kitokį lygmenį. Čia kalbame apie „VIP“ ar „Business“ klasę. Pagrindinis privalumas – erdvė kiekvienam keleiviui. Vietos dažnai yra rekonstruojamos taip, kad tarp sėdynių būtų didesnis atstumas (skersmuo), leidžiantis pilnai ištiesti kojas be to, kad kirstumėte priekyje sėdinčio keleivio sėdynę. Be to, mikroautobusų salone dažniau būna mažiau vibracijos, o kai kurie modeliai turi individualias ventiliacijos sistemas. Jei jums svarbi privatumas ir ramybė, mikroautobusas bus geriausias pasirinkimas.

2. Ar „kojų vietos“ (legroom) kiekis tikrai tiek svarbus ilgos kelionės metu?

Absoliučiai taip. Per daugelį metų stebėjau, kad dauguma keleivių nusiskundimų po kelionės susiję būtent su kojų skausmu ar tinimu. Standartinis turistinis autobusas turi apie 70–75 cm tarpą tarp sėdynių. Tam tinkamas vidutinis ūgio žmogus (170–175 cm). Tačiau jei esate aukštesnis, jūsų kelias taps kančia.

Kai kojos yra suspaustos, sutrinka kraujotaka. Ilgasėdintės pozicija be galimybės pajudinti kojų gali sukelti netgi pavojingas venų ligas (trombozę). Geriausių pervežėjų autobusuose ar mikroautobusuose, skirtuose maršrutams į Angliją, stengiamasi įrengti „ergonomiškas“ sėdynes, kurios gali atsilenkti 130–140 laipsnių kampu, o kojų atrama yra reguliuojama. Kai renkatės bilietą, būtinai klauskite apie sėdynių konfigūraciją. Jei matote reklamoje frazę „2+1“ (viena eilė iš trijų sėdynių vienoje pusėje), tai dažnai reiškia, kad vietoje penkių eilių yra tik keturios, todėl vietos yra daugiau. Tai vertas investicijų brangumas dėl sveikatos.

3. Kaip pasiruošti ilgai kelionei fiziškai ir psichiškai?

Dvidešimt metų patirtis moko, kad pusė sėkmės priklauso nuo pačio keleivio. Pirmasis ir svarbiausias patarimas – drabužiai. Nenaudokite sintetinio audinio džinsų ar striukių. Kelių dienų kelionėje kūnas kvėpuoja, o sintetė sukelia dirginimą. Geriausia turi būti medvilnės arba lininių medžiagų, laisvi drabužiai. Būtinai pasiimkite šiltesnį megztinį, nes nors autobuse ir yra šilta, oro kondicionierius gali veikti intensyviai, o sustojus poilsio aikštelėse žiemos metu temperatūra smarkiai krenta.

Psichologiškai pasiruoškite tai, kad tai ne beveidė masina. Tai ilgas procesas. Atsisiųskite į telefoną ar planšetę kelias savo mėgstamas filmes, serijus ar audioknygas (nors dauguma autobusų turi Wi-Fi, jis Belgijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje gali būti nepastovus). Nepamirškite vandens butelio. Nors vairuotojai dažnai duoda vandens, savo butelis visada po ranka yra saugesnis variantu. O svarbiausia – nustatykite sau teigiamą požiūrį. Tai ne tik kelionė į darbą ar atostogas, tai laikas sau, kai galite tiesiog atsipalaiduoti ir nieko nedaryti.

4. Kaip veikia oro kondicionavimas ir ventiliacija, kodėl kartais būna per šalta ar per karšta?

Tai vienas „skausmingiausių“ klausimų. Profesionaliai veikianti transporto priemonė turi dvi sistemas: oro kondicionierių (šaldymą) ir šildymą. Problema kyla dėl fizinio dėsnio – keleiviai sėdi skirtingose vietose. Pačioje galinėje dalyje, virš variklio, dažniausiai būna šilčiau ir girdimas variklio garsas. Priekyje, prie vairuotojo, gali būti vėsiau.

Be to, didelis vaidmuo tenka keleiviams patems. Kai įlindžiate į šiltą autobusą su drabužiais, kuriuos dėvėjote lauke, po 10 minučių jums taps karšta. Jei tuomet pradėsite versti vairuotoją mažinti šildymą, kitiems, kurie jau atsiribojo, taps per šalta. Patirtis rodo, kad geriausias sprendimas yra „svogūno“ principas – dėvėti keliuos sluoksnius, kuriuos galima lengvai nuimti ar užsidėti. Taip pat verta atkreipti dėmesį, ar individualūs oro išpučiai virš galvos veikia. Jei ne, galima paprašyti vairuotojo juos įjungti arba nukreipti srautą ne tiesiai į save, o į salono erdvę.

5. Kiek ir kiek laiko trunka sustojimai? Ar įmanoma užpūsti rūkalus?

Pagal tarptautinius eismo taisykles (ECO tachografo režimai), vairuotojas privalo padaryti 45 minučių pertrauką po 4,5 valandų vairavimo. Tai ne tik įstatymas, bet ir saugumo garantas. Paprastai pervežėjai šią pertrauką skirsto į dvi dalis: pavyzdžiui, 15 minučių (trumpas sustojimas tualeto ir kavos) ir 30 minučių (pilnas poilsis su maistu).

Rūkaliams svarbu žinoti: rūkyti autobuse arba mikroautobuse draudžiama griežtai (net ir elektriniai sigaretai). Tai ne tik klausimas dėl komforto, bet ir gaisro saugumo bei dūmų detektorių veikimo. Todėl visi sustojimai planuojami vietose, kur yra specialios zonos rūkaliams. Jei jūsų kelionė vyksta naktį, sustojimai gali būti retesni (tik privalomi 45 min.), tačiau dienomis daugelis kompanijų stengiasi dar papildomai sustoti kas 2–3 valandas, kad keleiviai galėtų pasivaikščioti ir pagerinti kraujotaką. Nerekomenduoju prašyti vairuotojo sustoti neplanuotoje vietoje „už 5 minučių“, nes tai gali sugadinti grafiką, pailginti kelionę visiems ir sukelti problemas su policija arba muitinės tarnyba, jei sustojimas nelegalus.

6. Kaip vyksta pasienio kontrolė (Prancūzijoje/Didžiojoje Britanijoje) ir kaip tai veikia komfortą?

Nuo „Brexit“ situacija pasikeitė. Anksčiau buvo paprasčiau, dabar – procedūros griežtesnės. Kelionės į Angliją komfortą labiausiai veikia ne kelio būklė, o eilės pasienio punktuose (Calais arba Dunkerque). Čia gali praleisti nuo 1 valandos iki 4-5 valandų, ypač vasaros atostogų metu arba vykstant dideliems renginiams (pvz., Eurovizija, didžiosios futbolo varžybos).

Ką tai reiškia keleiviui? Jūs turite būti pasiruošęs tam, kad teks išlipti iš autobuso, paimti visą rankinį bagažą (nešiojamuosius kompiuterius, telefonus) ir nueiti į pasienio kontrolės pastatą. Gali būti lietinga, vėsu ar atvirkščiai – karšta. Būtina turėti patogią avalynę. Patirtis rodo, kad dažniausiai stresą sukelia ne pati eilė, o netikėjimas: kai keleiviai supranta, kad po trijų valandų važiavimo jiem teks stovėti eilėje dar dvi valandas, auga įtampa. Geras vairuotojas iš anksto informuos apie tai ir paruoš psichologiškai. Patariu visada turėti pasą ar tapatybės kortelę pasiekiamoje vietoje, o ne giliai lagamine, kad neblokuotumėte eilės ieškodami dokumentų.

7. Ar autobusuose yra WC, ir ar jis tikrai veikia?

Taip, visi dideli autobusai ir dauguma mikroautobusų, skirtų tolimiems maršrutams, yra įrengiami su cheminiu tualetu. Tačiau turiu būti iškantis: jis skirtas ypatingoms situacijoms, o ne komfortabiliam ilgam naudojimui. Tai nedidelė erdvė, kurioje higiena nėra lygi viešbučio ar degalinės lygiui.

Ilgose kelionėse (ypač 30+ valandų) tualetas gali užpildyti arba tapti nešvarus, nepaisant vairuotojų pastangų jį išvalyti sustojimuose. Todėl mano patarimas kaip eksperto: naudokite tualetus degalinėse ar poilsio aikštelėse. Ten yra vanduo, muilas ir normalios sąlygos. Autobuso tualetas – tai avarinis variantas, jei jums pajuda pilvas arba jei eismas užstringa ir neįmanoma sustoti. Jei jums labai svarbi švara, klauskite, ar pervežėjas turi papildomą įrangos tualetui valyti kelionės eigoje (nors tai retai pasitaiko pigesnėse kompanijose).

8. Kaip su tvarka ir triukšmu elgiasi kiti keleiviai? Ką daryti, jei kaimynas triukšmingai kalba?

Tai vienas pavojingiausių komforto killerių. Žmonės skirtingai reaguoja į triukšmą. Kai kuriems mėgstama keliauti su šeima ir šnekėti, kitiems – ramiai užmigti. Profesionalūs pervežėjai turi taisykles elgesiui: po 22:00 valandos arba naktį reikėtų laikytis tylos, nenaudoti garsiųjų ausinių be izoliacijos.

Tačiau realybėje dažnai tenka susidurti su keleiviais, kurie kalba telefonu, verkia kūdikiai (su tuo nieko nepadarysi) arba garsiai linksmina. Mano patarimas: visada turėkite kokybiškas ausines su aktyvia triukšmo slopinimo funkcija (noise cancelling). Jos leis jums nutraukti kontaktą su išoriniu pasauliu. Jei triukšmas nepakenkia visiems (pvz., grupė draugų linksmina), bet trukdo jums, drąsiai bet pagailaukite kreiptis į vairuotoją. Jis yra atsakingas už tvarką salone ir gali priminti apie taisykles ar netgi pasiūlyti pakeistę vietą, jei yra laisvų.

9. Ar galima naudotis internetu (Wi-Fi) visos kelionės metu?

Technologiškai dauguma šiuolaikinių autobusų yra įrengti routeriais, kurie duoda Wi-Fi. Tačiau realybė Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje skiriasi. Lietuvoje ir Vakarų Europoje dažniausiai signalas geras, tačiau kertamos sienos (tarp šalių), keičiami mobilieji operatoriai, todėl internetas gali iškristi.

Be to, dažnai autobusuose Wi-Fi skirtas tik el. pašto tikrinimui ir pranešimams, jis neleidžia srautinai transliuoti vaizdo įrašų („Youtube“, „Netflix“), nes juos blokuoja apribojimai dėl duomenų suvartojimo. Todėl nepaisykite to, kad yra Wi-Fi, ir atsisiųskite filmus iš anksto. Tai yra vienas patikimiausių būdų užtikrinti, kad kelionė neprailgs. Taip pat verta turėti pasidariusius SIM kortelių su mobiliojo duomenų paketais, jei jums būtinas nuolatinis ryšys darbui.

10. Kodėl kaina skiriasi tiek stipriai tarp skirtingų pervežėjų? Ar brangesnis bilietas garantuoja komfortą?

Kaina – tai dažniausiai tiesioginis komforto rodiklis. Pigūs bilietai (30–50 eurų) dažnai reiškia, kad autobusas yra senas, jame gilaūs sėdynės, mažai vietos kojoms, o vairuotojai gali būti pavargę, kadangi jiems mokama mažiau ir dirbama režimais „be poilsio“. Taip pat pigūs pervežėjai dažnai renkasi maršrutus, kur užtrunka ilgiau (daugiau sustojimų, važiavimas per antrinius kelius), kad sutaupyti kuro.

Brangesnis bilietas (80–120 eurų ar daugiau) paprastai apima: 1. Naujesnę transporto priemonę (geresniai amortizatoriai, mažiaiau vibracijos). 2. Mažesnę keleivių užpildomumą (tuščios vietos šalia arba priešais). 3. Patikimesnius vairuotojus. 4. Geresnę maršrutų logistiką (važiavimas automagistralėmis, trumpesnis kelionės laikas). 5. Vandens, užkandžių bei priemonių higienai (drėgnavės) pasiūlymą.

Taigi, kai renkatės, nežiūrėkite tik į skaičius. Skaitykite atsiliepimus, ypatingą dėmesį skirkite komentarams apie švarą, vairuotojų elgesį ir sėdynių patogumą. Sutaupyti 20 eurų, bet praleisti 40 valandų kančioje, neatsiperka.